Interviu BNS R.Budbergytė sakė mananti, kad būtina peržiūrėti dabar galiojančias įvairias mokesčių lengvatas, skeptiškai vertino siūlymus įvesti naujas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas. Ministrė taip pat teigė ketinanti dar šiai Vyriausybei pateikti siūlymus dėl biudžeto sandaros planavimo pertvarkos.
„Tokį sau keliu artimiausią tikslą. Pamačiusi, kaip yra formuojamas mūsų biudžetas, kaip yra planuojami viešieji finansai, matau, kad yra ką tvarkyti“, – BNS tvirtino R.Budbergytė.
– Ar matote realių galimybių rinkiminiais metais subalansuoti valdžios finansus?
– Geriausia būtų turėti konstitucinį įstatymą, kuris kokius pusę metų prieš rinkimus apskritai neleistų teikti siūlymų, galinčių turėti įtakos viešųjų finansų tvarumui. Mažai rinkai, kaip Lietuva, viešųjų finansų tvarumas yra labai svarbus, be jų neturėsime valstybėje finansinio stabilumo, augs mūsų skola. Tai reiškia ne tik augančią našta ateities kartoms – deficito turėjimas pavojingas ir tuo, kad kyla rizika, jog ateityje reikės kada nors didinti mokesčius. Žmonėms valstybės skolos dydis dažnai yra neįdomus, sakoma, kad tai yra „ne mano ta rona“, tačiau pradėjus kalbėti apie mokesčius, tai staiga tampa „mano žaizda“, kurią jaučiame kiekvienas.
Aš labai norėčiau, kad visi politikai elgtųsi labai atsakingai ir suprastų, jog žmonėms reikia padėti ne tik prieš rinkimus.
Deficito neturėjimas yra labai svarbus ne dėl Vyriausybės patvirtintos Stabilumo programos, ne dėl Fiskalinės drausmės įstatymo ar nuogastavimų, kad Europos Komisija gali mums pagrūmoti.
Tai yra labai svarbu dėl ekonomikos ir jos augimo cikliškumo. Išorinių rizikų aplink mus yra daug – Brexit (Didžiosios Britanijos ketinimas trauktis iš ES – BNS), gana lėtas Europos Sąjungos šalių ekonomikų augimas, Kinijos ekonomikos būklė, tam tikros rizikingos tendencijos Švedijos nekilnojamojo turto rinkoje. Todėl aš labai norėčiau, kad visi politikai elgtųsi labai atsakingai ir suprastų, jog žmonėms reikia padėti ne tik prieš rinkimus. Žmonėms visada reikia skirti dėmesį, viešųjų finansų investicijos pirmiausiai turi būti nukreiptos į žmogų, bet tuos dalykus reikia daryti subalansuotai.
Pripažįstu, yra abejojančių mūsų noru turėti nedeficitinį biudžetą, yra kalbančių, jog gal galima mums be jo apsieiti. Tiesiog noriu pabrėžti, jog labai atsakingai žiūriu į valstybės valdymą, ir kokia Vyriausybė, koks finansų ministras bebūtų po Seimo rinkimų, aš jiems noriu palikti subalansuotą biudžetą.
– Visgi daugelis politikų tokią galimybę vertina skeptiškai, pavyzdžiui, Darbo partijos lyderis Valentinas Mazuronis įsipareigojimą dėl nedeficitinio biudžeto pavadino „per skubiu ir ambicingu“. Ar jūs jaučiate palaikymą Vyriausybėje, ar jus remia premjeras Algirdas Butkevičius?
– Aš gerbiu Valentiną Mazuronį ir kitus mūsų politinės koalicijos partnerius, jų nuomonė yra labai svarbi. Politinėje taryboje priimti sprendimai yra tos gairės, kuriomis remiantis galima tikėtis ir tam tikrų tiek Vyriausybės, tiek Seimo sprendimų. Tačiau galiu patikinti, kad premjeras tikrai yra linkęs siekti, kad būtų sutarimas (dėl subalansuotų valdžios finansų – BNS). Tam reikia rasti argumentų ir įrodymų, kodėl tai reikia padaryti (....) Nesakau, kad bus lengva, jeigu norėsime turėti subalansuotą biudžetą, kažkur turėsime mažinti išlaidas. Rugsėjo mėnesį tikrai nesulauksime prognozių, jog ekonomikos augimas bus toks stebuklingai didelis, kad galėsime lengvai pasiekti subalansuotą biudžetą. Tikrai ne, turėsime galvoti kaip kaip kažkur pamažinti asignavimus, kur dar yra galimybių pataupyti. Jei jų rasime, tai aš tvirtai tikiu, kad galima turėti tą biudžetą.
Žinoma, finansų ministras ir premjeras yra labiausiai atsakingi už tai, kad mūsų viešieji finansai būtų tvarūs, tai mums dėl to daugiausiai ir skauda galvą. V.Mazuronis yra tiesiog partijos lyderis, jis iš tiesų nėra atsakingas už viešuosius finansus ir jų tvarumą.
– Kaip ketinate siekti pajamų ir išlaidų subalansavimo? Įvertinus planuojamą šių metų 640 mln. eurų biudžeto deficitą ir preliminarų 430 mln. eurų asignavimų didinimą 2017 metais, gali tekti uždengti maždaug 1 mlrd. eurų skylę?
– Yra truputėlį kitokie skaičiavimai, tie skaičiai yra gerokai mažesni. (....) Pabrėžiu, kad kalbame apie valdžios sektoriaus subalansavimą, kurį sudaro valstybės biudžeto, nebiudžetinių fondų, socialinio draudimo fondų ir savivaldybių biudžetų visuma. Valdžios sektoriaus deficito, taigi – ir skolos didinimas būtų itin nepageidautinas ir pražūtingas finansų tvarumui.
Šiuo metu rengiamas ekonominės raidos scenarijus. Atsižvelgiant į jį, rugsėjo pradžioje bus rengiamos trimetės valdžios sektoriaus finansų rodiklių projekcijos. Dėl to apie labai konkrečius valdžios sektoriaus finansų rodiklius šiuo metu nebūtų korektiška kalbėti, tačiau bus laikomasi pavasarį patvirtintoje Stabilumo programoje įtvirtintų tikslų, nacionaliniais ir ES teisės aktais įtvirtintų fiskalinės drausmės taisyklių – jos padeda išlaikyti valdžios sektoriaus finansus stabilius, cikliškai svyruojant ekonomikai ir sumažina skausmingų padarinių riziką sunkmečio laikotarpiais.
Dabar turimais duomenimis, 2017 metais projektuojami nedeficitiniai socialinio draudimo fondų ir savivaldybių biudžetai, taip pat numatomi ir subalansuoti nebiudžetiniai fondai. Kadangi didžiausi naujojo socialinio modelio įgyvendinimo kaštai teks valstybės biudžetui, jis ir 2017 metais bus deficitinis. Naujojo socialinio modelio įgyvendinimo kaštai dar tikslinami, tačiau Stabilumo programos rengimo metu buvo apskaičiuota, kad jie sieks apie 0,6 proc. BVP. Tikimasi, kad valdžios sektoriaus deficitas bus artimas socialinio modelio kaštams, tačiau tam reikalingos papildomos priemonės, kurios sudarytų galimybę sumažinti valstybės biudžeto išlaidas ir padidinti pajamas. Tuomet mes galėtume ramiai sakyti, kad nepažeidžiame fiskalinės drausmės ir prisiimtų įsipareigojimų.
Matome galimybę dar 5 proc. mažinti valdymo išlaidas, taip pat verta pamąstyti ir apie dalies naujų investicinių projektų įgyvendinimo sustabdymą. Valstybės investicijų programoje turime begalę nebaigtų investicinių projektų – metai iš metų jie brangsta, tampa neekonomiškais ir neefektyviais. Asmeniškai matau didelę problemą, kad mūsų investicijos yra daugiausiai nukreiptos ne į ekonomikos infrastruktūrą, bet į gerbūvio sutvarkymą, į grožį, kultūrą, socialinę infrastruktūrą. Tikrai nenoriu pasakyti, kad tai yra blogai, turime investuoti, kad Lietuvoje žmonėms būtų gera gyventi, bet per du Europos Sąjungos lėšų gavimo laikotarpius mes didžiąją dalį lėšų investavome į kelius, tiltus, fontanus, upių ir ežerų krantines, kultūros namus, mokyklų renovavimą. Visa tai yra labai gražu, bet tai yra neekonominė infrastruktūra.
– Su ES paramos lėšomis yra susijęs savivaldos įsiskolinimo augimas. Ar savivaldybės išliks pajėgios finansuoti tolesnes investicijas, jau nekalbant apie sukuriamos infrastruktūros išlaikymą?
– Mes tikrai matome, kad investuota labai daug, priežiūros kaštai yra dideli ir savivaldybės neturi savo biudžetuose galimybės juos padengti. Yra rizika, kad jos vėl atsigręš į valstybės biudžetą prašydamos skirti papildomų lėšų, nes yra nepajėgios išlaikyti sukurtos infrastruktūros.
– Kalbant apie viešuosius finansus, jų subalansavimui tik išlaidų mažinimo nepakaks. Kokius matote pagrindinius pajamų didinimo šaltinius?
– Matau dideles galimybes didinti verslo aplinkos skaidrumą, sudaryti sąlygas verslui dirbti skaidriau ir sąžiningiau, sudaryti vienodas ir sąžiningas konkurencijos sąlygas visiems verslo rinkos dalyviams. (....) Mums būtinai gerinti PVM surinkimą, kovoti su nelegaliu darbu, mokesčių landomis, iš tiesų baudžiant mokestinius sukčius. Visur ta problema yra, šiuo metu ir tarptautiniame lygmenyje bandoma bendromis priemonėmis aktyvinti kovą, ypatingai su agresyviu mokesčių planavimu. Aš tikiu, kad mes taip pat turime aktyviai dalyvauti šiuose dalykuose, kas tikrai leistų mums pritraukti papildomų pajamų į biudžetą.
– Ar kova su šešėliu ir griežtesnis mokesčių administravimas nevirs prieš maždaug dešimtmetį Lietuvoje jau matytomis griežtomis akcijomis?
– Kaip jau sakiau, pirmiausiai reikia skaidrinti verslą, sudarant sąžiningesnes konkurencijos galimybes. Su mokestiniais sukčiais, kurie bando veikti grubiausiu būdu, reikia kovoti dar baisiau nei Vagnoriaus (tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus vyriausybės – BNS) laikais. Bet su tais, kurie norėdami sąžiningai vykdyti ekonominė veiklą to daryti negali, nes šalia yra mokestiniai sukčiai, sudarantys nevienodas konkurencijos sąlygas, tokiems verslininkams mes turime padėti. Mokesčių inspekcija turi atlikti didelį šviečiamąjį ir prevencinį darbą, padedama tiems, kurie nori būti sąžiningais. Reikia sukurti sąlygas, kad žmonėms apsimokėtų būti sąžiningais mokesčių mokėtojais. Mes dabar diskutuojame, gal reikėtų įvesti kažkokias paskatas gyventojams. Pasaulyje yra toks dalykas kaip loterijos (naudojant kasos fiskalinius čekius – BNS), galbūt jas būtų verta rengti ir Lietuvoje, nes, pavyzdžiui, taksi, kirpyklų, odontologijos, būsto nuomos, visuomeninio maitinimo paslaugų, už kurias atsiskaitoma grynaisiais, sektoriai yra pakankamai jautrūs būti pilkoje zonoje.
– Kas dar galėtų generuoti papildomas valstybės pajamas?
– Matau galimybių racionaliau naudoti valstybės turtą. Šiuo metu valstybė yra didžiausia komercinio turto savininkė, tačiau mes tikrai negauname adekvačios grąžos per pajamas, nes yra daug yra neūkiškumo ir neefektyvumo (....) Taip pat ir Turto bankas, deja, iki šiol nėra pajėgus įvykdyti jam užkrautos centralizuoto valstybės turto valdytojo funkcijos, nes valstybės institucijos neatlieka savo namų darbų – nesuregistruoja, neperduoda visų duomenų apie jų patikėjimo teise valdomą turtą.
Centralizuotai nevykdome pirkimų tokiu mąstu, kaip turėtume daryti. Valstybės įmonės yra atskira tema – dividendai surenkami geriau, neseniai pakeitėme jų mokėjimo tvarką, tai yra dar vienas iš papildomų pajamų šaltinių. Taigi, pinigų yra ir reikia galvoti kaip juos efektyviai panaudoti.
– Naujas socialinis modelis, ypač šiuo metu stringantis Darbo kodeksas, komplikuoja pastangas siekti subalansuotų valstybės finansų?
– Ne. Kaip jau sakiau, socialiniam modeliui Stabilumo programoje mes jau esame įtvirtinę leistiną 0,6 proc. deficitą. Tai yra struktūrinė reforma, kuri iš pradžių kainuos ir mes planuojame tas išlaidas, bet vėliau suteiks teigiamą postūmį kitoms reikalingoms ekonominėms struktūrinėms reformoms, kurios augins mūsų ekonomiką. Darbo kodekso įtaka irgi yra paskaičiuota, nors dar nežinome kokį mes jį priimsime. Gal nereikėtų užbėgti už akių Seimo rudens sesijai, tačiau aš bet kokiu atveju džiaugčiausi, jeigu būtų priimtas Darbo kodeksas, kuris būtų traktuojamas kaip struktūrinė reforma. Protingo ir subalansuoto Darbo kodekso mums reikia dėl besitraukiančios darbo rinkos – gyventojų skaičius mažėja ir mes kažkokiu stebuklingu būdu šios demografinės problemos neišspręsime. Naujo Darbo kodekso priėmimas turėtų teigiamos įtakos ir viešųjų finansų tvarumui, bet deficito prasme jis šiuo metu mums papildomų kaštų nesukuria.
– Nemanote, kad siekis bet kokia kaina subalansuoti biudžetą gali turėti ir neigiamos įtakos? Turiu omenyje Vyriausybės galimybes gerinti verslo aplinką ir mažinti socialinę atskirtį?
– Iš tiesų, yra teigiančių, kad jeigu toliau neaugini skolos ir nedidini deficito, tu kaip ir neleidi augti ekonomikai. Aš tikrai su tuo nesutinku. Fiskalinė politika gali būti neutrali, skatinanti arba neskatinanti, ji priklauso nuo ekonomikos cikliškumo. Mes šiuo metu esame ekonomikos fazėje, kurioje nėra poreikio pradėti kažką labai skatinti – pavyzdžiui, sumažinti pridėtinės vertės mokestį ir taip padidinti vartojimą. Pagal visus rodiklius mūsų fiskalinė politika šiuo metu turi būti neutrali.
Socialinės atskirties mažinimas kaip prioritetas yra be galo svarbus. Darbo užmokestis, pensijos, neapmokestinamųjų pajamų dydis, įvairios lengvatos, kurios gali, pavyzdžiui, padėti labai mažas pajamas uždirbančioms šeimoms auginti vaikus, taip pat turi būti pagal išgales finansuojamos. Taip pat kaip ir kitas mūsų prioritetas – gynyba, kuriai mes turime pagal tarptautinius ir vidinius susitarimus didinti skiriamas lėšas. Taip pat turime numatyti biudžete investicijas ir lengvatas, kad mūsų investicinis klimatas būtų palankus, kad galėtume pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. Visus tuos dalykus mes dėliojame labai atsakingai, ne kaip paprasti buhalteriai.
Jau kalbėjome apie naują socialinį modelį, tačiau reikia ir kitų struktūrinių reformų, kurios dėl politinės valios stokos ar kitų priežasčių iki šiol nepadarytos – kalbu apie švietimą ir sveikatos apsaugą. Mes turime ekspertinių tyrimų duomenis, kad švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos pagal joms skiriamas išlaidas pas mus yra vidutiniškai perfinansuotos, o štai socialinės apsaugos sistemoje turime nepakankamą finansavimą. Taigi, tuos dalykus reikia subalansuoti.
– Kas galėtų paskatinti realias permainas švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriuose? Mokestinės priemonės ar politinė valia?
– Geriausia būtų priimti būtinus politinius sprendimus, finansinių ir ekonominių paskatų mechanizmus sukurti yra pakankamai sudėtinga. Ar Vyriausybė turi tuos politinius svertus? Žinoma, kad ne. Čia yra bėda, kad nėra galimybės, pavyzdžiui, ministrui nuspręsti ir pasakyti, jog kažkurioje savivaldybėje vietoje dvylikos mokyklų bus paliktos tik keturias. Dar man dirbant valstybės kontroliere atlikome mokyklų tinklo optimizavimo audita, pateikėme rekomendacijas. Tai buvo 2008 metais ir jau tuomet matėme, kad būtinų svertų vyriausybės lygmenyje nėra, kad viską sprendžia savivaldybių tarybos, kurioms dėl visų tokių reiškinių, kaip pavyzdžiui nepotizmas, yra labai sunku priimti tuos valinius sprendimus. Lygiai tas pats su sveikatos apsaugos įstaigomis.
– Savivaldybių lygmenyje tos politinės valios tikėtis tikrai sunku.
– Aš dabar daug tikiuosi iš tiesiogiai renkamų merų, tikiuosi, kad jie yra atsakingesni. Paprasčiausiai, jei tu esi tiesiogiai išrinktas meras, tu tikriausiai norėsi būti išrinktas ir kitą kartą. Tačiau bet kokiu atveju, tiek ministrai, tiek Vyriausybė taip pat yra atsakingi už reformų įgyvendinimą. Aš nesikratau atsakomybės, mes neturėtume į šiuos dalykus žiūrėti iš šono, sakyti, kad tai yra ne mūsų daržas. Jei mes norime gyventi su mažesne socialine atskirtimi, tikrai turėsime tas reformas padaryti.
– Kitąmet naujų mokesčių neplanuojate, tačiau kaip vertiname jau esančias ir siūlomas naujas įvairių mokesčių išimtis. Pavyzdžiui, PVM lengvatą centralizuotam šildymui?
– Aš manau, kad visos lengvatos turi būti pasvertos. Tikriausiai visi žino, kad dabar lengvatos daugelio iš tiesų nepasiekia, pavyzdžiui, kalbant apie lengvatas maistui, bent jau dalis jų nusėda gamintojo kišenėje. Turime lengvatą knygoms, tačiau aš esu įsitikinusi, kad ji yra daugiau naudinga leidėjui, nei knygos pirkėjui. Juo labiau, ši lengvata nėra taikoma elektroninėms knygoms, tai yra neteisinga ir iškraipo konkurencines sąlygas. Šildymo lengvata – dabar mes subsidijuojame visus, ir turtingus, ir vidutinę klasę. Turėtume daugiau investuoti didinant energijos efektyvumą, kad šilumos kaina apskritai mažėtų, tačiau turėtume ir apsibrėžti, ką remiame – tam tikras pajamas gaunančius gyventojus, dirbančius ir vaikus auginančius žmones, neįgaliuosius ir taip toliau. Tų kriterijų gali būti įvairiausių, tačiau mes negalime lengvatomis centralizuotai maitinti visų, kadangi tai yra pats primityviausias ir lengviausias kelias.
– Panašu, kad jūs nesate naujų PVM lengvatų šalininkė?
– Nesu. Aš palaikau tikslines subsidijas. Suprantu, kad žmonėms reikia padėti, daug žmonių gyvena skurde, jie metai iš metų yra užmarštyje, o politikai juos prisimena tik tuomet, kai pradeda galvoti apie rinkimus. Aš nekalbu apie visų lengvatų atsisakymą, tačiau mes jų turime per daug ir todėl turėtume jas kompleksiškai peržiūrėti. Reikia įvertinti vieną iš pagrindinių veiksnių – gyventojų skaičius Lietuvos mažėja ir tai reiškia, kad mažėja uždirbančių mums pajamas bei pensijas, o, pavyzdžiui, lėšos, kurias savo šeimoms atsiunčia emigrantai, negali būti laikomos tvarių viešųjų finansų šaltiniu. Turime galvoti ir apie lengvatas investicinėje aplinkoje, nes investicijos mums yra svarbios, siekiant ekonomikos augimo.
– Kalbate apie lengvatą reinvestuojam pelnui?
– Ne. Aš manau, kad ši lengvata, nors dėl jos galutinio sprendimo mes dar nesame priėmę, vargu ar yra tikslinga. Ir ne dėl to, kad biudžetas negaus pajamų, bet todėl, kad ji nesudarys sąlygų, kurios staiga paskatins įmones tikrai reinvestuoti ir daryti tai labai atsakingai. Suprantu, kad sąžiningam verslui tai būtų gera paspirtis, tačiau ši lengvata sukurs ir daugiau galimybių piktnaudžiauti, yra rizika, kad mes galime jos nesukontroliuoti pakankamai. Manau, yra kitų būdų padėti verslui, aš labai norėčiau, kad pas mus gamybinė infrastruktūra gausėtų.
– Kaip vertinate kapitalo apmokestinimą Lietuvoje?
– Tarptautinio valiutos fondo, Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai sako, kad Lietuvai reikia didinti kapitalo apmokestinimą, kad turime daryti poslinkį nuo darbo jėgos apmokestinimo link didesnio kapitalo apmokestinimo. Tačiau aš esu nueinančios Vyriausybės atstovė ir mes dabar tikrai susėdę nediskutuojame, ką darys nauja Vyriausybė, kurioje manęs galbūt iš viso nebus.
Tačiau tam tikrą viziją aš turiu. Akivaizdu, kad darbo jėgos apmokestinimą reikia sumažinti, esame priversti tai daryti ir čia nėra jokio kito pasirinkimo. Tarkime, jaunam žmogui pradėti verslą šiandien yra sunku ir dėl to, kad jis turi iš karto sumokėti kokį nors mokestį už darbuotoją „Sodrai“, tai daugeliui dabar yra nepakeliama našta. Tikrai reikia pagalvoti apie mokestines lengvatas pradedančiam verslui, kaip yra, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje. Nepaisant to, kad yra pas mus rizikų dėl piktnaudžiavimo, svarstyti apie tai reikia. Na, o dėl kapitalo apmokestinimo galiu pasakyti, kad kiek pasikalbu su mokesčių ir teisės specialistais, visi vienu balsu sako, kad pas mus nėra tos pajamos iš kapitalo taip blogai apmokestinamos. Jau keletą metų iš eilės mes nuosekliai geriname kapitalo apmokestinimą ir judame link to teisingesnio apmokestinimo.
– Kaip vertinate ilgalaikio biudžeto planavimo galimybes? Ar labai tam trukdo Seimo rinkimai?
– Mes turime įstatyme įtvirtintą reikalavimą planuoti trejų metų biudžetą, tačiau jis nėra realus, tik teoriškas. Faktiškai mes turime tik metinį biudžetą – jo planavimą ir įgyvendinimą. Ilgalaikis planavimas yra sunkus ne tik rinkimų, bet ir dėl to, kad Lietuva yra maža bei atvira rinka ir išorės rizikos veiksniai mums daro labai didelę įtaką. Bet aš esu už ilgalaikį planavimą ir tikiuosi, kad galbūt dar šioje Vyriausybėje pateiksiu siūlymą dėl mūsų biudžeto sandaros planavimo pertvarkos. Tokį sau keliu artimiausią tikslą. Pamačiusi, kaip yra formuojamas mūsų biudžetas, kaip yra planuojami viešieji finansai, matau, kad yra ką tvarkyti.
– Ką konkrečiai reikėtų keisti biudžeto planavime?
– Įvesti ne vienmetį, bet realų bent jau trejų metų planavimą. Reikėtų suteikti didesnes galias Finansų ministerijai kartu su Ministro pirmininko tarnyba priimant sprendimus, kad biudžetas ir prioritetai daugiau remtųsi viešųjų išlaidų efektyvumo kriterijumi. Jei per tam tikrą laiką nesugebama pasiekti tam tikro pokyčio, tam tikro rezultato, tuomet reikia galvoti apie kai kurių programų finansavimo nutraukimą, taip didinant realų viešųjų išlaidų efektyvumą. Atsiranda tikras programinis biudžetas, su realiais pokyčiais ir prioritetais, o ne siekiu finansuoti visus poreikius, kuriuos galima turėti. Nes kartais yra finansuojami jau nueinančios visos mūsų visuomenės poreikiai, kurių nebereikia, nes pasaulis yra toks dinamiškas ir keičiasi.
Nesakau, kad aš turiu labai aiškų matymą, čia dirbu dar nepilnus du mėnesius. Tačiau aš labai tikiu, kad Lietuvoje mes turime ne tik Finansų ministerijoje ir ne tik Vyriausybėje, bet ir privačiame sektoriuje dirbančius žmones, kurie yra labai suinteresuoti prisidėti prie to, kad mūsų viešieji finansų būtų tvarūs.
– Valstybės kontrolė yra išsakiusi rimtų nuogastavimų dėl visuomenės senėjimo įtakos valstybės skolos tvarumui?
– Net ir dabar, kai mūsų skola yra šiek tiek didesnė kaip 40 proc. BVP, tai jau yra pakankamai daug. Turime būti labai atsakingi ir nepaisant to, kad dabar skolinamės pigiai, turime daryti viską, kad skola neaugtų, o mažėtų. Toks yra mano matymas. Ir jeigu prieš krizę aš dar turėjau abejonių, jog gal tikrai yra gerai gyventi skolon ir didelėn skolon, tai dabar aš tokių abejonių neturiu.
– Kaip vertinate Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminį siūlymą Lietuvos pašto pagrindu įsteigti Regionų plėtros banką, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pažadus dėl valstybės valdomo arba mišraus kapitalo banko „Vytis“?
– Tai tėra tik rinkiminės programos, aš nematau poreikio, kodėl mes tai turėtume daryti. Finansų ministerija kartu su Lietuvos banku daug dirba, siekiant skurti verslui prieigą prie alternatyvių finansavimo šaltinių – tai yra naujas modernus kelias, kuriuo mes turime eiti. Visi tie pasiūlymai dėl valstybinio banko, man tai yra praeitis.
– Dėkui už pokalbį.
Teisininkės išsilavinimą turinti R.Budbergytė yra dirbusi ministro pirmininko padėjėja, bendrovės „Lelija“ juriskonsulte, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros asistente, buvo Teisingumo ministerijos sekretore, viceministre, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus pavaduotoja ir sekretorė. 2005–2010 metais R.Budbergytė vadovavo Valstybės kontrolei, o nuo 2010-ųjų gegužės iki šių metų gegužės dirbo Lietuvos atstove Europos audito rūmuose.
R.Budbergytė finansų ministro poste birželį pakeitė socialdemokratą Rimantą Šadžių. Jis vietoje R.Budbergytės išvyko atstovauti Lietuvai Europos Audito Rūmuose.
