Europos konkurencingumas pasaulyje pastaruoju metu analizuojamas labai dažnai. Deja, ne todėl, kad jis auga. Reikia pripažinti, kad šiuo metu pagrindinėse (inovacijų, dirbtinio intelekto ir technologijų) srityse JAV ir Kinija akivaizdžiai padidino savo pranašumą, o Europa pati save įspraudė į kampą, nustatydama didžiulį kiekį reglamentų, kurie galiausiai stabdo ekonomikos plėtrą ir visą žemyno patrauklumą.
Per paskutinius 20 m. Europos dalis globalioje ekonomikoje gerokai nukrito: nuo 25,8 proc. iki maždaug 17 proc. – per 9 proc. punktus. Europos kompanijų akcijų dalis globaliame indekse per tuos pačius 20 m. krito nuo 30 proc. iki 15 proc. Taip, Europos visuomenė sensta, tačiau lygiai ta pati problema yra ir JAV, ir Kinijoje. Tačiau mes Europoje turime daug mažiau šiuolaikiškų, didžiulių technologijų kompanijų. Kartais atrodo, kad verslas pas mus yra beveik nustojęs vystytis.
Mokslas, nepasiekiantis verslo
Viena sulėtėjusio progreso priežasčių yra tai, kad Europa turi stiprią mokslinę bazę, tačiau jos rezultatai nepasiekia verslo sektoriaus. Senasis žemynas labai priklauso nuo tarptautinės prekybos, kuri nebeveikia taip, kaip anksčiau.
Kurį laiką Europa tikėjo laisvąja prekyba, tačiau dabar visur pastebime didėjantį protekcionizmą. Jau nebeperkame pigių dujų iš Rusijos, pradedame vis įtariau žiūrėti į Kiniją, kai kurias kitas šalis. Be to, galime turėti problemų su JAV, nes Donaldas Trumpas pažadėjo apsaugoti jų vidaus rinką, nustatydamas naujus tarifus. Laisvąja prekyba pagrįsta pasaulinė tvarka baigėsi ir Europa liko pralaimėtojų pusėje, kadangi ES užsienio prekyba sudaro apie 50 proc. BVP, o JAV ir Kinijoje – gerokai mažiau.
Atsilikimas įvairiose technologijų srityse (ypač skaitmeninimo ir robotikos) didėja, o našumas, palyginti su JAV, yra mažas. Remiantis „Financial Times“ analize, produkcijos kiekis, tenkantis vienai žmogaus darbo valandai, JAV ne žemės ūkio verslo sektoriuje nuo 2019 m. išaugo daugiau nei 6 proc. Tai gerokai lenkia euro zonos ir Jungtinės Karalystės rodiklius, kurie per tą patį laikotarpį augo maždaug 1 proc. Na, o nuo 2004 m. Europos našumas išaugo virš 20 proc. punktų mažiau nei JAV.
Kol Kinijoje ar JAV mokslas eina koja kojon kartu su verslu, Europoje mokslas keliauja sau, o verslas – sau.
Mažesnis ES našumas ir konkurencingumas reiškia, kad, norint didinti gamybą Europoje, tenka didinti ir kainas, o tai – mažina vartotojų išlaidavimą, mažina prekių ir paslaugų paklausą. Be to, dėl mažesnio našumo investuotojai iš užsienio vis rečiau renkasi Europą, nes jie ieško stabilių ir efektyvių rinkų.
Apie priežastis, dėl kurių Europa atsilieka pasaulyje, rašoma nedaug. Panašiai mažai žiniasklaidoje rašyta ir apie buvusio Italijos ministro pirmininko Enrico Letta pranešimą, kuriame nagrinėjama, dėl kokių priežasčių Europa šiuo metu vejasi paskui.
E.Letta ataskaitoje daugiausia dėmesio skyrė bendrajai rinkai, ypač jos stiprinimui ir plėtrai. Bendroji rinka apima keturias laisves: laisvą prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimą. Viena iš E.Letta idėjų buvo į šį sąrašą įtraukti ir laisvą žinių judėjimą.
Kas šiandien trukdo laisvam žinių ir inovacijų judėjimui Europoje? Pasak E.Letta, pagrindinės priežastys yra suskaidytos mokslinių tyrimų sistemos, dėl ko tie patys tyrimai gali būti atliekami keliskart ir dėl kurių trūksta bendradarbiavimo, skirtingas reglamentavimas, ribotas tyrėjų judumas, skaitmeninis ir inovacijų atotrūkis, biurokratiniai ir finansiniai suvaržymai.
Nors sukurtos didžiulės finansavimo schemos, pavyzdžiui, programa „Horizon Europe“, kiekviena šalis vis dar išlaiko savo nacionalines mokslinių tyrimų finansavimo sistemas, o tai lemia finansavimo neefektyvumą ir susiskaidymą, našumo trūkumą.
Nors nuolat kalbame apie bendrą Europos mokslinių tyrimų erdvę, ji praktiškai neveikia. Mokslinius tyrimus ir inovacijas reglamentuojantys teisės aktai valstybėse narėse labai skiriasi.
Skirtingas darbo rinkos reguliavimas ir administracinės išlaidos kartais trukdo ir laisvam tyrėjų judėjimui. Be to, jis atkreipė dėmesį į biurokratines ir finansines kliūtis tarpvalstybiniam bendradarbiavimui, ypač – mažesnių institucijų galimybes. Anot jo, dalyvauti didelės apimties ES lygmens projektuose praktiškai neįmanoma, nebent priklausai dideliam universitetų konsorciumui. Prie mokslinių tyrimų pajėgumų ir rezultatų skirtumų prisideda ir nevienodas finansavimo lygis valstybėse narėse.
Mokslas turėtų būti verslo pažangos varikliu. Tačiau atrodo, kad Europoje tai pamiršta ir todėl bene visas inovacijas pasiūlome ne pirmieji. Kol Kinijoje ar JAV mokslas eina koja kojon kartu su verslu, Europoje mokslas keliauja sau, o verslas – sau.
Ar mes patys žinome kas yra Europos Sąjunga?
Be laisvo žinių judėjimo apribojimų, verta atkreipti dėmesį į keletą kitų svarbių temų, pavyzdžiui, nepakankamas investicijas į svarbiausias sritis, ypač į skaitmeninimą ir perėjimą žaliosios energijos link. E.Letta taip pat pabrėžė, kad reikia plėsti bendrąją rinką, mažinti regioninius skirtumus, derinti reglamentus ir didinti Europos Sąjungos (ES) įtaką pasaulyje. Visi šie tikslai yra labai plataus užmojo.
Tačiau gilindamiesi į šias temas, greitai prieiname prie pagrindinių klausimų: kokios Europos Sąjungos mes norime – federacijos ar konfederacijos?
Federacijai būdingas aiškus funkcijų pasidalijimas tarp centrinės valdžios ir valstybių. Didelė dalis valstybės funkcijų vykdoma centriniu lygmeniu, o kai kuriomis sritimis, pavyzdžiui, vietos teisės aktais, švietimo sistemomis ir iš dalies mokesčiais, rūpinasi valstijos. JAV ir Šveicarija yra tipiški tokios sistemos pavyzdžiai.
Konfederacijos atveju valstybės sudaro vieningą politinį darinį, išlaikydamos didelę autonomiją ir suverenitetą, pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai.
ES yra kažkur tarp šių dviejų sistemų. Mes nesame federacija, bet nesame ir konfederacija. ES turi tam tikrų federalinių elementų, pavyzdžiui, turime bendrų reglamentų daugelyje sričių. Tiesa, kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, jau minėtoje bendrojoje rinkoje ir pinigų sąjungoje (euro zonoje), yra tik bendros politikos kryptys, o ne tikslūs reglamentai.
Šiandien vis dažniau kalbame apie bendrą užsienio ir gynybos politiką ir bandymus suderinti fiskalinės politikos taisykles. Kartu valstybės narės išlaiko ir nori išlaikyti didelį suverenitetą daugelyje sričių, pavyzdžiui, mokesčių ir socialinės apsaugos sistemų srityje.
ES teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, o tai primena federacinę struktūrą, tačiau valstybės narės išlaiko teisę daugelį svarbių klausimų spręsti savarankiškai, o tai labiau primena konfederacijos modelį. ES neturi tikslaus identiteto ir tai neabejotinai kiša jai koją.
ES sistema šiuo metu yra tiesiog per sudėtinga inovacijoms kurtis. Senieji technologijų gigantai, tokie kaip „Meta“, „Microsoft“ ar „Alphabet“, savo naujoves europiečiams pasiūlo paskutiniams dėl to, kad prisitaikytų prie visų skirtingų įstatymų ir reglamentų. O naujos inovatyvios įmonės savo verslams plėtoti tiesiog renkasi kitas šalis.
Atsiliekame ir tiesiog dėl politikos pertekliaus
Jei nesuteiksime daugiau politinių sprendimų priėmimo galių Briuseliui (Europos Komisijai), nėra jokios vilties, kad Europos susiskaldymas ir įstatymų dubliavimasis (vadinkite tai kaip norite) kaip nors sumažės.
Europa negali realizuoti savo ekonominio potencialo, nes jai trukdo nacionaliniai ar regioniniai interesai. Kiekvienas vis traukia antklodę į savo pusę, o kadangi išteklių niekada neužtenka, susiskaldymas didėja. Politinis ES pagrindas yra tai, kas stabdo ES ekonominį vystymąsi.
Net ir mūsų turimi technologijų gigantai, tokie kaip lustų gamintoja iš Nyderlandų „ASML“ ar didžiausia Europos korporacija, biotech gigantė „Novo Nordisk“, ne kartą yra kalbėję apie migraciją iš Europos būtent dėl reglamentų ir įstatymų, stabdančių progresą, pertekliaus.
Štai paprastas pavyzdys. Kodėl ES negali suderinti savo mokesčių sistemų? Šis susiskaldymas akivaizdžiai trukdo laisvam kapitalo judėjimui ir kapitalo koncentracijai, o tai savo ruožtu stabdo didžiųjų pasaulinių verslų atsiradimą. Priežastis paprasta ir proziška. Mokesčiai renkami viešosioms paslaugoms finansuoti.
Didžiausią išlaidų dalį Europoje, kaip ir Baltijos šalyse, sudaro socialinės apsaugos sistemos – pensijos, pašalpos ir kt. Norint suderinti mokesčių sistemas ir surinkti mokesčius pagal vienodą sistemą, reikėtų suderinti ir socialinės apsaugos sistemas. Ar galime įsivaizduoti, kad Danijoje, Prancūzijoje ir Airijoje pensijų ir socialinės apsaugos sistemos būtų vienodos? Asmeniškai – aš negaliu.
Todėl turiu sutikti su žurnalisto Peeterio Koppelio išvada, kurioje jis pesimistiškai vertina ES konkurencingumo didinimą. Ar yra sprendimų? Sudėtinga tema. Turbūt tereikia pripažinti tai, kad esame regioninėje ES periferijoje, kažkur toli viršutiniame dešiniajame žemėlapio kampe, t. y. tokioje pat padėtyje kaip ir kitos dvi Baltijos šalys bei Šiaurės šalys. Galbūt glaudesnis regioninis bendradarbiavimas padės mums sparčiau vystytis.
Visos šios šalys (ypač Švedija) žvelgia į Europą, pirmiausia į Vokietiją. Galbūt švedams vertėtų žvilgtelėti per petį ir pastebėti savo mažesnius partnerius kitoje Baltijos jūros pusėje, kad ko nors imtųsi kartu? Galima pasvajoti.
Pabaigai ir grįžtant prie pavadinimo: kažkas tunelio gale yra, bet mes vis dar nežinome, ar tai tunelio pabaiga, ar visu greičiu į mus lekiantis traukinys.
