Su infliacija pastaraisiais metais susidūrė kiekvienas, nes kainų kilimas labai aiškiai juntamas vartotojams, ypač tai atsispindi maisto prekių kainose. Kainų kilimą žmonės pastebi, kai jos per metus padidėja daugiau kaip 2–4 proc., o infliacija buvo pasiekusi ir dviženklę ribą.
Apie kainų kilimo priežastis pastaruoju metu buvo kalbėta daug: karas Ukrainoje, žaliavų kainų augimas, darbo užmokesčio didėjimas, taip pat veiksniai, būdingi būtent Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims: mažas rinkos dydis, perteklinė mažmeninės prekybos pasiūla ir pan. Lietuvoje naujausias VKI parodė 0,9 proc. infliaciją, tačiau Europoje ir JAV kainų augimas vis dar viršija 2 proc. Be to, pasaulyje daug kas vis dar kelia klausimą: kodėl kainų augimas neslopsta ir kodėl, nors VKI mažėja, kainos, atrodo, kyla ir toliau.
Dalis infliacijos – akcijose, NT, žaliavose ar net kriptovaliutose
Pažvelkime, kaip yra susiję kainų augimas, pinigų pasiūla ir ekonomikos augimas. Kad šis palyginimas neskambėtų pernelyg sudėtingai, laikykime, kad „pinigų pasiūla“ yra tai, kiek centrinis bankas „spausdina“ pinigų ekonomikai.
Bet kokiam ekonomikos augimui reikia tam tikro pinigų pasiūlos padidėjimo, kad ekonomika veiktų. Pavyzdžiui, jei ekonomika auga 2 proc. nominaliai, teoriškai, pinigų pasiūla taip pat turėtų padidėti 2 proc. Jei pinigų atspausdinama daugiau, tuomet kyla infliacija.
Europoje papildomas pinigų spausdinimas buvo pradėtas iškart po paskutinės finansų krizės ir pagreitis įgytas 2015 m. Jei pažvelgtume, kiek išaugo ekonomika nuo 2010 iki 2021 m., matytume Europos Sąjungos BVP padidėjimą 3,8 trilijono eurų, o pinigų pasiūla (dėl pinigų spausdinimo) per tą patį laikotarpį išaugo 6,8 trilijono eurų.
Per tą laiką ekonomika nominaliai paaugo 136 proc., o pinigų pasiūla padidėjo 250 proc. Todėl teoriškai, kainos turėjo kilti daugiau nei 100 proc. Jei pažvelgtume į ES vartotojų kainų indekso pokytį per tą patį laikotarpį, jis Europoje padidėjo 19 proc., tai yra, lyginant su pinigų pasiūlos augimu, VKI beveik nesikeitė. Situacija JAV yra labai panaši.
Pažvelkime, ką iš tikrųjų matuoja tradicinis infliacijos rodiklis – vartotojų kainų indeksas. Tiksliau, ko jis nematuoja.
Kainų kilimas matuojamas, kaip vartotojų kainų indekso pokytis ir visada išreiškiamas procentais. Paprastai tariant, vertinama, kiek vidutinis vartotojas išleidžia įvairioms prekėms bei paslaugoms ir kaip tokių prekių ir paslaugų krepšelio kaina kinta bėgant laikui. Svarbu pažymėti, kad į krepšelį neįtraukiamos daugelis svarbių komponentų, kurie, plačiąja prasme, parodo, kur dar, be įprasto vartojimo, yra išleidžiami pinigai.
Pavyzdžiui, įvairus turtas: pirmiausia – taurieji metalai, ypač auksas, kurio kaina stabiliai, nors ir lėtai, viršija naujus rekordus. Toliau – kriptovaliutos, kurių kainos juda kaip amerikietiški kalneliai. Prispausdinus pinigų, pasaulyje buvo perkamas ir nekilnojamasis turtas, kurio kainos per pastaruosius 10 metų labai išaugo, žemės sklypai.
Iš tikrųjų, pinigų perkamumo galia mažėja daug daugiau, nei tai rodo vartotojų kainų indeksas.
Labiausiai pastebima, kad didėjant pinigų spausdinimui, kilo akcijų kainos. Populiariausias akcijų indeksas JAV S&P 500 judėjo beveik vienu ritmu su pinigų pasiūlos augimu. Turintys pinigų, ieškojo įvairių alternatyvių ir dažnai labai rizikingų galimybių generuoti pajamas. Viskas augo kaip ant mielių.
Deja, anksčiau aprašytas vartotojų kainų indeksas neatsižvelgia į šias išlaidas, nes jos nėra vidutinio vartotojo krepšelio dalis. Todėl ta infliacija, kuri mums kas mėnesį pateikiama, yra tik dalis visos tiesos ir neparodo tikrojo ryšio tarp pinigų spausdinimo ir kainų. Iš tikrųjų, pinigų perkamumo galia mažėja daug daugiau, nei tai rodo vartotojų kainų indeksas.
Nauja krizė gali kilti bet kada, o tuomet – vėl „spausdinsime“
Šiandien mes vis dar matome šio pinigų spausdinimo pasekmes. Liepą JAV metinė infliacija buvo 2,9 proc., o Europoje – 2,8 proc. Žiniasklaida šiuo metu stipriai akcentuoja galimą didelio masto konfliktą Persijos įlankos regione. JAV akcijų rinkos šiuo metu dėl to yra gan nestabilios, nes karo naujienos neturi teigiamo poveikio akcijų rinkai.
Galų gale, visos finansų rinkos yra tarpusavyje susijusios, todėl, jei Japonijos akcijų rinkoje situacija blogės, tai domino efektu paveiks visas didžiąsias akcijų rinkas. Visi šie veiksniai kartu reiškia, kad pinigų spausdinimo poveikis išlieka, net jei šiandien daugiau pinigų nebespausdiname. Jei kainų augimas išliks aukštas, palūkanų normos nesumažės.
Koks būtų šios problemos sprendimas pasauliniu mastu? Jau atspausdintų pinigų nebegalima atšaukti, kaip negalima grąžinti dantų pastos atgal į tūbelę, kai ji jau išspausta. Teoriškai, galime sumažinti pinigų pasiūlą, jei nerefinansuojame valstybės obligacijų nauju spausdinimu, kai jos subręsta. Vis dėlto, istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau prasidės nauja krizė, kurią reikės nedelsiant spręsti, ir pinigų spausdinimo mašinos vėl bus įjungtos.
Galbūt nuskambės gąsdinančiai, tačiau kol nedarbo lygis nekils, infliacija taip pat nemažės. Tik nedarbo didėjimas kartu su ekonomikos susitraukimu sumažins žmonių perkamąją galią ir vartojimą plačiu mastu, o tai savo ruožtu stabdys infliaciją. Kol darbo rinkoje visiems sekasi gerai, mes ir toliau „mėgausimės“ praėjusio dešimtmečio pinigų spausdinimo vaisiais.
Todėl greito infliacijos sumažėjimo artimiausius 5–10 metų tikėtis neverta. Galbūt turėtume nustatyti naują tikslą ir sakyti, kad 4 proc. metinė infliacija yra naujoji norma ir naujas centrinio banko politikos tikslas. Bet kokiu atveju, panašu, kad turėsime priprasti prie aukštesnės nei įprasta infliacijos.
