Europos Sąjungos lyderiai kartu su Tarptautiniu valiutos fondu ir Europos centriniu banku ieško išeities, tačiau nėra jokių garantijų, kad pasiūlytas planas pavyks. Kita vertus, graikai bendrijoje – ne vieninteliai, kurių skolos gali virsti naujomis krizėmis. Su finansų ministru Rimantu Šadžiumi – apie skolas ir jų keliamas grėsmes.
– Kai Lietuva išgyveno finansinę krizę, kai rengėsi tapti euro zonos nare, tada buvo labai akylai žiūrima, kaip mes laikomės finansinės drausmės. Kaip atsitiko, kad visi žiūrėjo į Graikiją, ir ją ištiko šitokia krizė?
– Graikijos bėdos labai seniai yra prasidėjusios ir šiandien aptarinėjama jau trečioji gelbėjimo programa. Deja, taip jau atsitiko, kad šaliai kopiant iš tos gilios duobės, 2014 metais, jau iš tikrųjų žibėjo viltis, ir vieną sykį Graikija jau buvo išėjusi į pasaulio rinkas pasiskolinti laisvai, ne iš tų institucinių kreditorių.
Po 2015-ųjų sausio rinkimų viskas pradėjo riedėti žemyn. Ir Graikija, kaip bebūtų gaila pripažinti, pavyzdys, kaip neatsakingi politikai, kurie žarstėsi neatsakingais pažadais, kad tuoj pasiskolins ir pabaigs visų bėdas, per penkis mėnesius sugebėjo nuvaryti šalį į prarają.
– Tai kitaip sakant, jūs norite pasakyti, kad dėl to, kas dabar vyksta Graikijoje, yra absoliučiai kalti jų politikai, dabar atėję į valdžią?
– Faktas tas, kad mes dabar turime tą, ką turime. Penkis mėnesius vyko derybų imitacija. Derybos faktiškai nevyko, nes kiekvieną kartą buvo žadama „štai, rytoj atvešime mūsų pasiūlymus“, bet tie pasiūlymai neatvažiuodavo. Ir vėl euro zonos ministrai sėdi už tuščio stalo ir svarsto tik politinius krizės aspektus.
– Bet žiūrėkite, jeigu Graikijos taupymo programa, ta, kuri buvo pradėjusi vykti, privertė šalies ekonomiką susitraukti maždaug ketvirtadaliu, tai ar galima sakyti, kad kažkokia dalimi jų politikai teisūs – nepasiteisino tas diržų veržimasis? Jūs juk prisimenate – jūs, socialdemokratai, kažkada pliekėte Andriaus Kubiliaus vyriausybę už tą diržų veržimąsi ir sakėte, kad tai nepasiteisino.
Ar Graikijos atveju tikrai buvo perlenkta lazda? Drįsčiau abejoti.
– Iš tikrųjų tos griežtos taupymo priemonės turi būti labai tinkamai parinktos. Nė vienai šaliai, deja, nepavyksta labai tiksliai parinkti tų priemonių, kurios mažiausiai kenktų ekonomikai. Kai kurios objektyviai negali ekonomikai nekenkti, bet, be abejo, kai perlenki lazdą, tada būna blogai.
Ar Graikijos atveju tikrai buvo perlenkta lazda? Drįsčiau abejoti. Nes vien pasižiūrėjus, kiek procentais nuo BVP graikai išleidžia pensijoms, tai yra neproduktyvios išlaidos. Tai nėra investicijos. Jos labai svarbios tiems žmonėms, kad jie galėtų išgyventi, bet pensijoms jie išleidžia procentais nuo BVP pusantro karto daugiau, negu ES vidurkis ir dvigubai daugiau nei Lietuva.
– Jūs sakote pensijos nemotyvuotai didelės, bet, jeigu iš tos pensijos, aiškėja, gyvena vos ne trys kartos – pensininkai tėvai išlaiko savo vaikus ir dar jų vaikus, t.y. savo anūkus – tai tada ta pensija – jau kaip humanitarinė pagalba?
– Bet tai yra pasekmė. O priežastis yra didžiulis nedarbas. Spręsti klausimą galima ne didinant pensijas, o skatinant darbo vietų kūrimą. Ko visi Graikijoje pasigenda.
