Jis interviu BNS teigė, kad Europos Sąjungos parama turi duoti grąžą ir būti investuojama, o ne įsisavinama. Tačiau R.Šadžius pripažįsta, kad atsakymo greitai rasti nepavyks, ir apie efektyvų investavimą bus diskutuojama dar ilgai.
EAR narys tikina, jog Lietuva yra viena mažiausiai klaidų darančių valstybių, naudojant ES paramą, tačiau visiškai nesusipratimų išvengti nepavyksta. Pavyzdžiui, žemės ūkis išlieka probleminis – nepakankamai tikrinama, ar paramą gauna tie, kuriems ji skirta.
– Audito Rūmai nurodo, kad Lietuvoje parama žemės ūkio sektoriui yra problemiška. Kokios problemos kyla?
– Ši klaidų rūšis paplitusi visoje Europoje – tai netinkami finansuoti projektai, veikla ar naudos gavėjai. Konkretus pavyzdys – smulkus ir vidutinis verslas. Lėšos kreipiamos šiam sektoriui, kadangi jis yra svarbus, kuria daug vietų ir visa ekonomika laikosi ant jo. Dėl to ir parama turi būti teikiama. Kai ateina pareiškėjas ir sako, kad yra smulkus ar vidutinis verslas, tikrinanti institucija turi įsitikinti, kad tai iš tikrųjų smulki įmonė.
Nacionalinė mokėjimų agentūra – jos apie 11 atvejų buvo patikrinta, 9 atvejais buvo priekaištų. Pasirodė, kad jeigu agentūra būtų pažiūrėjusi, kad tuo pačiu adresu registruota dar 10 įmonių, ir privalėjo tą pastebėti, išsiaiškinti, ar tos įmonės nėra tarpusavyje susijusios. (...) Pasitaiko atvejų, kada verslas dirbtinai suskaidomas, kad kiekvienas gabaliukas gautų ES paramą, ir tai Lietuvoje taip pat vyksta.
– Tačiau devyni atvejai iš vienuolikos yra didelis skaičius.
– Auditoriai turėjo priekaištų. Tik vienu atveju rasta, kad ekologiniam ūkiui buvo skirta parama, 7 kartus viršijanti normą, kitais atvejais tiesiog nebuvo įsitikinta dėl paramos, nors NMA turi informaciją. Ji turi įsitikinti, kad paraiška atėjo iš tinkamo subjekto.
Lietuvoje mažiau problemų yra, kitose valstybėse buvo aukštesnių nuoskaitų. Bet grįžtant prie klaidų lygio, Valstybės kontrolės nustatytas klaidų lygis 0,5 proc. struktūrinės paramos, tai mažiau 2 proc. leidžiamos ribos , o 3,8 proc. – Europos vidurkis, tai Lietuva priklauso mažiausiai klystančiųjų šalių klubui.
– Kaip NMA klaidas reiktų taisyti?
– Turint omeny, kad yra šitos rizikos, jie turėtų susitvarkyti savo vidines procedūras, galbūt įvesti papildomus vidinius administracinius reikalavimus – dar vieną langelį „užpaukščiuoti“, tikrinant paraišką. Įvesti kažkokį pasitikrinimą adresų registre, įmonių registre, kas neužima daug laiko. Ir pirmiausia atkreipti dėmesį, kad tokie atvejai yra, vadinasi ir tokia rizika yra. Galime mėginti apsidrausti nuo visų rizikų, bet tai labai brangu. Tačiau ši rizika yra reali, nes patikrinus matyti, kad taip nutinka. (...)
Klaidų lygis labai priklauso nuo to, kaip lėšos yra išmokamos. Vienas būdas, kai žmonės, vykdantys projektus, patys išleidžia lėšas, po to atneša dokumentus ir jiems išmokamos lėšos. Antras būdas, kai žmonės ateina į instituciją ir sako: prašome išmokėti, kas man priklauso. Tai pirmuoju atveju klaidų lygis ženkliai didesnis. Auditorių nuomone, todėl, kad išlaidų kompensavimo taisyklės yra sudėtingesnės, tad lengva žmogiškas klaidas padaryti. Tad auditoriai siūlo pagalvoti apie pinigų išmokėjimo supaprastinimą.
– Kokias dar matote problemas Lietuvoje, ką reikėtų spręsti?
– Man atrodo, ypač Lietuvai aktualu – finansinių priemonių naudojimas. Europos Sąjungos lėšos naudojamos per finansines priemones, tai yra grįžtamasis kažkoks finansavimas. Ar tai būtų kokie Jesica fondai daugiabučiams, ar Junkerio planas.
Konkrečiai Lietuvoje po 2020 metų daug ES lėšų nebegausime. Bet uždavinys būtų dabar ateinančias lėšas kaupti į finansinių priemonių fondus, kuriuos būtų galima panaudoti daug kartų. Buvo atliktas auditas ir pastebėti bendri dėsningumai – pirmas dėsningumas, su kuriuo susiduria visos šalys, kad tą fondą sukūrus, labai lengva sudėti europines lėšas, bet nepaprastai sunku paleisti konkrečių projektų finansavimą. Visos šalys susiduria su problemomis. (...) Mes turime pagalvoti, kaip šitos priemonės galėtų būti populiarios, galbūt riziką ne taip suvokiame, gal taisykles drąsiai turėtume supaprastinti, aišku, turėdami saugiklius prieš sukčiavimą.
Antras punktas – tai grįžtančios lėšos. Pirma problema, kad užsiguli tuose fonduose lėšos, antra problema – lėšų grįžtamumas, grįžtančių lėšų yra mažai.
– Jūs turite omenyje finansinę grąžą?
– Taip. Gali būti, kad išdavei ilgalaikę paskolą ir nebekalkuliuoji, kada tie pinigai sugrįš, tokiu būdu ta paskola tampa dotacija ir finansinė priemonė praranda savo prasmę. Pinigų grįžtamumas yra tai, kuo reikia rūpintis. Galbūt sureguliuoti teisinius mechanizmus, kad lėšos tvarkingai grįžtų. Čia bendra europinė problema ir, man atrodo, kad Lietuvai taip pat to reikia.
Galime būti novatoriais ir savo patirtį perduoti kitiems. Ir trečias svarbus punktas – finansinių priemonių prasmė, mes finansuojame kažką viešosiomis lėšomis, bet tai turi pritraukti akredityvus ar kitus išteklius iš privataus sektoriaus. Visoje Europoje didelė bėda – neateina tos privačios lėšos ir tai viena bėdų Junkerio plane. Ten multiplikatorius įkalkuliuotas labai didelis, bet reikia pažiūrėti, ar jis veikia.
– Kai Lietuva pirmininkavo ES ir jūs buvote finansų ministru, jūs tuomet kalbėjote, kad europinės lėšos turi būti investuojamos, o ne įsisavinamos. Praėjo daug metų, o mes vėl kalbame apie tai.
– Ir mes ilgai apie tai kalbėsime. Ir visoje Europoje ilgai kalbėsime, kadangi tu negali padaryti to per vieną naktį, neišeina. Juo labiau, kad viskas priklauso ir nuo bendros ekonominės situacijos, kuri nekinta taip, kaip prieš metus ar dvejus įsivaizdavome, kai Europos Centrinis Bankas pradėjo kiekybinį skatinimą. Nesu specialistas, tai jau turėtų ekonomistai išanalizuoti, kodėl nulinių palūkanų zonoje nevyksta investavimas. Vis dėl to žmonės bijo tų rizikų, gal dėl to, kad investavimas pelno neduoda, įvairių tų faktų gali būti, bet reikia stengtis tą lūžį pasiekti.
– O kaip tą lūžį galvose pasiekti? Matoma konkrečiuose pavyzdžiuose, kai europinės lėšos yra įsisavinamos – teoriškai, popieriuje projektas skamba gražiai, bet po metų paaiškėja, kad iš jo liko niekam nenaudojami apmusiję pastatai.
– Vienas iš būdų, kuris šitoje finansinėje perspektyvoje atsirado, – beje, mes derėjomės ir organizavome derybas tarp institucijų, kai pirmininkavome, – yra orientacija į konkrečių rodiklių pasiekimą. Ankstesnėje perspektyvoje to nebuvo, rodikliai buvo, bet konkrečių, realių efektyvumo rodiklių siekimas ir kontrolė yra labai konkretus mechanizmas žmones priversti naudoti pinigus taip, kad apmusijusių pastatų nebūtų.
Žinoma, jų bus visada, rizika visada yra, kad kažkur panaudoji, staiga aplinkybės pasikeitė ir įšalo tos lėšos, neatnešė to, kas buvo reikalinga. Bet konkretūs kontrolės mechanizmai, kuriuos po to paanalizuotų auditoriai, yra vienas iš būdų. Dėl to veiklos auditas tampa tuo svarbesnis ir audito rūmuose mes tą darysime.
– Dėkoju už pokalbį.
