„Lietuvos tikslas nėra savaime projektas, tikslas yra sukurti rinką. Tada turėsime galimybę pasirinkti ir būsime nepriklausomi“, – interviu BNS sakė R.Švedas.
Siekdama atsikratyti dujų tiekėjo „Gazprom“ monopolijos, dešiniųjų Vyriausybė nusprendė išskaidyti monopoliją dujų sektoriuje, valstybei perimant magistralinių dujotiekių valdymą, iki 2014 metų pabaigos pastatyti suskystintų dujų terminalą, svarstoma dujų jungtis su Lenkija, požeminė gamtinių dujų saugykla ir skalūninių dujų eksploatavimas.
20 metų valstybės tarnyboje dirbęs R.Švedas teigė, kad visus nepriklausomybės metus politikai žinojo, kokių priemonių reikia norint sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energetikos išteklių, tačiau sąmoningai beveik nieko nedarė.
Daugiau nei pusę elektros energijos importuojanti Lietuva taip pat tikisi dalyvaujant Japonijos kompanijai „Hitachi“, Latvijos ir Estijos energetikos įmonėms iki 2020 metų pastatyti naują atominę elektrinę, tiesiamos elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją.
Kai kurie iš šių projektų jau sulaukė kitų politikų kritikos, svarstoma, ar jų įgyvendinimas nesustos, jei po spalį vyksiančių Seimo rinkimų pasikeis valdžia. Tačiau R.Švedas pabrėžia, kad iš visų pasiūlytų projektų tiesiog reikia išsirinkti optimalų variantą.
„Kai prieš trejus metus pradėjau dirbti Energetikos ministerijoje, populiariausias klausimas buvo: kodėl nieko nepadaryta, kur visi projektai? Vyriausybė ant stalo padėjo pluoštą paketų. Dabar politikai sako, kad “vėl blogai, kiek gali būti tų projektų, valstybė nepatemps„. Palaukit – reikia rinktis iš projektų ir pasiekti optimalų variantą, kad pasiektume rinką. Štai kur susimaišome – projektus suabsoliutiname kaip tikslą“, – sakė R.Švedas.
20 metų valstybės tarnyboje dirbęs R.Švedas teigė, kad visus nepriklausomybės metus politikai žinojo, kokių priemonių reikia norint sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energetikos išteklių, tačiau sąmoningai beveik nieko nedarė.
„Kiek mes įgyvendinome energetikos projektų? Tik Būtingę ir LEO. Tai mažai. Kodėl? Todėl, kad nedarėme. O kodėl nedarėme – nemokėjome ar nenorėjome? Drįsčiau teigti, kad mes nenorėjome. Puikiai supratome, ko nedarėme. Nenorėjimas – tai yra sąmoningas neveikimas. Tai yra rimta“, – sakė R.Švedas.
Dujų įstatymas – dešimtmečio pasiekimas
Siekdamas sukurti teisinę aplinką dujų rinkai, Lietuvos Seimas pernai priėmė įstatymą įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) Trečiąjį energetikos paketą, kuriuo siekiama sukurti konkurenciją, atskiriant atskirti dujų tiekimo, skirstymo ir perdavimo veiklas.
Tai reiškia, kad dujų tiekėjas nebegalės valdyti magistralinių dujotiekių – valdymą perims valstybė. Tokia reforma yra iššūkis Rusijos dujų milžinui „Gazprom“, kuris šiandien yra vienintelis dujų tiekėjas Lietuvai ir turi 37,1 proc. akcijų „Lietuvos dujose“.
Tuomet įstatymą pasirašiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad suskaidžius dujų ūkio monopoliją atsivers kelias konkurencijai dujų rinkoje, bus užtikrinti alternatyvūs tiekėjai, Lietuva galės sparčiau įgyvendinti energetinius projektus ir užtikrinti šalies gyventojams teisingesnes dujų kainas.
Valdantieji konservatoriai reformą užsibrėžė įgyvendinti iki 2014 metų pabaigos, tačiau apklausose pirmaujantys socialdemokratai teigia, kad atskyrimas vykdomas per skubiai ir už tai tenka mokėti didelę dujų kainą „Gazprom“. Socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius įstatymą yra pavadinęs „politiniu žingsniu be ekonominės logikos“.
R.Švedui ši diskusija primena retorinį klausimą, kas pirmiau – višta ar kiaušinis.
„Jei nedarysime nė vieno žingsnio – neįstengsime jungties su lenkais padaryti, nes nėra rinkos, nei suskystintų dujų terminalo, nes nėra rinkos ir mums dujų kaip ir pakanka, tai niekad neturėsime rinkos. O dabar darome žingsnį, kuris kainuoja, bet yra žingsnis į rinką“, – teigė buvęs viceministras.
„Seime patvirtintas Gamtinių dujų įstatymas yra vienas iš pačių svarbiausių sprendimų per pastarąjį dešimtmetį. Jis buvo ne tik ekonominis, jis buvo geopolitinis“, – sakė R.Švedas.
R.Švedas sakė tikįs, kad Lietuvos pavyzdys užkrės ir Latviją su Estija, kurios taiko išimtį ir magistralinių dujotiekių atskyrimo reformos kol kas neįgyvendina.
Jis tikino nematantis pagrindo nerimauti dėl „Gazprom“ ketinimų skųsti pertvarką Jungtinių Tautų arbitraže. R.Švedo teigimu, čia aiškintis situaciją daug geriau nei dvišaliu lygmeniu.
„Į tokius ginčus žiūriu pozityviai, nes jie tik suteikia daugiau skaidrumo. Pakalbėkime nuvažiavę į Ženevą. Kadangi tai ES politika, tikiu, kad Europos Komisija už mus kalbės, kiek ES veiksmai gali pažeisti vieną ar kitą interesą“, – svarstė R.Švedas.
„Tarptautinio dialogo būdu mes išsiaiškinsime geriau negu dvišalio nacionalinio dialogo būdu. Tarptautinė tribūna tas emocijas šiek tiek amortizuoja“, – teigė jis.
R.Švedas sakė tikįs, kad Lietuvos pavyzdys užkrės ir Latviją su Estija, kurios taiko išimtį ir magistralinių dujotiekių atskyrimo reformos kol kas neįgyvendina. Jis pabrėžė, kad skirtinga teisinė aplinka trukdo bendriems projektams, tokiems kaip regioninis suskystintų gamtinių dujų terminalas.
„Lietuva priėmė įstatymą, kad atskirtų magistralinius dujotiekius, o latviai ir estai – ne. Mes negalime net ir kalbėti apie bendrą terminalą, kol nėra bendros teisinės aplinkos. Kaip jis veiks? Negali kalbėti apie komercinį modelį trims šalims, kol nėra bendros aplinkos“, – sakė jis.
Atominė elektrinė – visai Baltijos šiaurės rinkai
Pasak R.Švedo, reformuodamos dujų sektorių Baltijos šalys turėtų sekti elektros rinkos pavyzdžiu – trys šalys jau sujungė savo elektros rinkos sistemas, sukūrė vieną rinką ir ketina ją sujungti su Šiaurės šalių rinka.
Anot jo, dabar svarstant atominės elektrinės perspektyvas tokios vizijos stokojama – R.Švedo nuomone, dalis politikų iki šiol mąsto tik nacionaliniu lygiu.
„Kai kalbame apie naujos AE sistemą, turime kalbėti, kur tas projektas bus 2020, 2040, 2060 ir 2080 metais. Ir ne Lietuvoje, o Baltijos jūros ir Lenkijos rinkoje“, – BNS sakė R.Švedas.
„Kai kurie kalba, kad Lietuvai 1300 megavatų labai daug, našta didelė. Bet žiūrėkime ir mąstykime visos rinkos mastu. Visi dabar vertina tuos centus. Negalima suabsoliutinti Lietuvos dalies būsimoje atominėje, neva jeigu mūsų 34 proc., tai būtinai suvartotini Lietuvoje. Pabuskime. Tai Baltijos jūros rinka. Parduokite biržoje. Gal mes uždirbsime iš to, eksportuosime elektrą. Ypač jei Vokietija uždaro savo atomines, tai yra niša – eksportuoti į Lenkiją ir Vokietiją“, – sakė buvęs viceministras.
R.Švedas taip pat nesuprantamais pavadino nuogąstavimus, kad didelių objektų transportavimas atominei elektrinei bus galvos skausmas Lietuvai.
Taip jis komentavo dienraščio „Lietuvos rytas“ praeitą mėnesį paskelbtą straipsnį „Lietuvos keliams gresia atominiai išbandymai“, kuriame rašoma, kad Lietuvai rimčiausias iššūkis bus „kone per visą Lietuvą nuvežti apie 1000 tonų sveriantį reaktoriaus korpusą“. Tada dienraštis skelbė, kad paruošti kelius gali kainuoti apie ketvirtį milijardo litų.
R.Švedo nuomone, Lietuva šiuo atveju gali gauti ypač vertingos patirties.
„Lietuva savo dejavimu iš tikrųjų laimėtų pasaulio čempionate. Jeigu šis projektas paskatins mus sustiprinti Rytų-Vakarų kryptį į mūsų uostą dideliems gabaritams, tai iš to naudą reikia matyti, o ne galvos skausmą. Įgyvendinę tokį projektą mes automatiškai regione tampame konkurencingiausi gabendami tokius gabaritus“, – sakė R.Švedas.
Atomas ir atsinaujinantys ištekliai – ne konkurentai
R.Švedas teigė viešoje erdvėje girdintis nepagrįsto priešinimo, kai sakoma, esą „atominė kalta dėl to, kad nėra daromi žingsniai energijos efektyvumo ar atsinaujinančios energetikos kryptimi“.
„Visiškai nepagrįstai supriešinama atominė su atsinaujinančia energetika. Mūsų pirminių energijos šaltinių balanse dabar beveik 80 proc. esame priklausomi nuo išorinio tiekėjo. Tai beprotiškai daug erdvės kitiems kuro šaltiniams. O kuo margesnis pirminių energijos šaltinių balansas, tuo stabilesnė sistema. Taigi yra vietos ir visoms atsinaujinančioms, ir atominei“, – sakė R.Švedas.
Jis pabrėžė, kad „atominė elektrinė yra komercinis projektas, jis neatima pinigų iš atsinaujinančių“ šaltinių.
„Abi šios sritys – atominė energetika ir atsinaujinanti energetika – gali ir turi žingsniuoti į priekį kartu. Niekas neatima nei rinkos, nei pinigų“, – sakė R.Švedas.
Kartu jis pabrėžė, kad Lietuva turi skirti daugiau dėmesio energijos efektyvumui.
„Problema, kad mes nenusiraškome jau prinokusių vaisių. Pavyzdys – namų šiltinimas. Tai yra lengviausiai, efektyviausiai ir naudingiausiai pasiekiamas rezultatas, kuris tarnauja Lietuvos energetiniam saugumui. Deja, mes to nepadarėme“, – sakė R.Švedas.
Ekonomistai pamiršta geopolitiką
Komentuodamas viešoje erdvėje verdančias diskusijas dėl Visagino atominės elektrinės komercinės naudos, R.Švedas pabrėžė, kad būtina atsižvelgti ir į geopolitinį kontekstą.
„Deja, energetika Lietuvoje ir Baltijos šalyse nėra vien ekonomika. Energetika naudojama ir politiniais, ir geopolitiniais tikslais. Tai mūsų nelaimė ir priežastis, kodėl Lietuvoje neretai politikai nesusikalba su ekonomistais“, – sakė R.Švedas.
Jis sakė sutinkantis su ekonomistais, kad kapitalo kaštai naujajai atominei elektrinei yra didžiausias iššūkis, tačiau pridūrė, kad ir jie turi būti vertinami energetinio saugumo kontekste.
„Tai ne tik energetiniai projektai, tai ir energetinio saugumo projektai. Lietuvos gyventojų ir politikų atminty dar gyva ekonominė blokada, nutrauktas tiekimas “Družba„, nereaguojant į pasiūlytą finansinę paramą suremontuoti. Kiek ekonomistai paskaičiuoja tokius dalykus, kad naftą gauname ne per “Družbą„, o jūra ir kokią ekologinę grėsmę tai kelia? Baltijos jūra tuoj taps jūra, per kurią daugiausia transportuojama naftos laivais. To niekas neskaičiuoja...“, – sakė jis.
Pasak R.Švedo, geopolitiką gerai atskleidžia Rusijos Karaliaučiaus krašte ir Baltarusijoje 50 kilometrų nuo Vilniaus planuojamos statyti atominės elektrinės. R.Švedo vertinimu, vystant šiuos projektus investuojamos milijardinės lėšos vardan politinio tikslo ir Lietuva negali į tai nereaguoti.
