Neseniai 15min publikavo Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dėstytojo dr.Algirdo Bartkaus straipsnį „Apie senatvės pensijų pakeitimo normas ir socialinio draudimo sistemos rezervą“.
Į šį straipsnį savo atsiųstame komentare sureagavo ekonomistas, akademikas Romas Lazutka.
Daktaras Algirdas Bartkus, reaguodamas į politikų iniciatyvas sparčiau didinti pensijas, labai sklandžiai išdėstė pensijų sistemos finansinio tvarumo veiksnius. Jis istoriniais duomenimis pagrindė, kad dar labiau jas didinti nėra iš ko, o besikaupiantis Sodroje tėra tik kukli pagalvė amortizuoti vidutinio stiprumo recesijai įveikti.
Visa kolegos analizė preciziška, tačiau kaip paprastai esti ekonomistų darbuose, ji grindžiama ir prielaida, kuri yra esminė. Tą prielaidą savo straipsnio pradžioje autorius nusakė – „paliekant tarifo klausimą nuošalyje, pagrindiniai veiksniai, nulemiantys pensijų dydį, yra dirbančių asmenų skaičius, jų darbo užmokestis ir indeksavimo taisyklė.“
Taigi, tarifo klausimas paliekamas nuošalėje. Tarifas yra procentais išreikšta dirbančiųjų atlyginimo dalis, kuri skiriama pensijų finansavimui. Kaip tik po jo šuo ir pakastas, nes kaip tik jį politikai gali sąmoningai ir gana greitai pakeisti. Tiesa, ne tik įmokos Sodrai tarifą, bet tarifus ir mokesčių, kurie mokami į valstybės biudžetą, nes apie pusė pensijos finansuojama iš jo.
Mokesčiai ir įmokos, jų tarifai yra politikų rankose, kitaip nei kiti pensijų finansavimo veiksniai - tokie kaip dirbančiųjų skaičius ir jų algų dydžiai. Pajudinus dr. A.Bartkaus analizės prielaidą, nesunku įrodyti, kad pensijas ir galima, ir reikia didinti, nesvarbu kiek yra dirbančiųjų ir kokios jų algos.
1 pav. parodyta, kad Lietuva socialinei apsaugai senatvėje išleidžia tik 6,6 proc. BVP, t.y. 58 proc. to, kiek išleidžiama ES vidutiniškai (11,4 proc. BVP). Taigi, lietuviška pensijų sistema nepakankamai finansuojama ir jai neskiriant daugiau lėšų visi kiti svarstymai apie ją bei jos kaitaliojimai nėra prasmingi.
Antraeilis klausimas iš kokių šaltinių, kokių mokesčių, įmokų ar sukauptų rezervų sąskaita didinti pensijų finansavimą Lietuvoje. Aišku viena, kad tai bus ir turi būti dirbančios kartos sąskaita. Ar tai bus papildomos įmokos Sodrai, ar didesni pajamų mokesčiai į valstybės biudžetą. Net jei ir iš rezervo, kuris anksčiau ar vėliau išseks, jei nebus papildomas tomis pačiomis dirbančiųjų įmokomis ar mokesčiais. Geriausia, kad tai būtų kiek įmanoma daugiau vadinimo gyvulių ūkio sąskaita. Tačiau bet kuriuo atveju ta našta turėtų gulti ant pajėgios ją nešti darbingos kartos dalies.
Gerovės skirtumai skirtingose kartose Lietuvoje dideli ir niekuo nepagrįsti. Pensinio amžiaus žmonių pajamų mediana nesiekia nei dviejų trečdalių iki pensinio amžiaus gyventojų pajamų medianos ir mes tuo požiūriu irgi gėdingi ES atsilikėliai (2 pav.).
Dar daugiau. Ne tik bendras gerovės lygio skirtumas kartose Lietuvoje yra beveik didžiausias ES. Didžiulis ir skurdo rizikos lygio skirtumas kartose. Europos Sąjungoje vidutiniškai vienodai paplitęs tarp pensinio amžiaus asmenų ir jaunesnių. Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojai su vaikais skurdo paplitimo laipsniu nesiskiria nuo ES vidurkio. O štai, tarp pensinio amžiaus asmenų skurdo rizika paplitusi daugiau kaip du kartus (3 pav.). Lietuvoje senatvė pagrįstai asocijuojama su skurdu. To negali būti kulturingoje ir racionalioje visuomenėje. Ir ne iš gailesčio pensininkams, bet todėl, kad neišmintinga bet kuriam žmogui dalį gyvenimo puotauti, o dalį badauti.
Taigi, pensijas ir galima, ir būtina didinti. Didinti sparčiau nei auga algos, nes tik taip didėtų straipsnyje aprašyta ir jau daugeliui žinoma pensijos pakeitimo norma, t.y. vidutinės pensijos ir vidutinės algos santykis. Beje, kolega A.Bartkus realų pensijų didinimo rezervą mato tik didinat darbuotojų išsilavinimą, kuris leistų augti investicijoms, darbo našumui ir algoms. Tuomet būtų iš ko smarkiau didinti pensijas. Nors tai ir trokštamas scenarijus, bet jis nepakankamas didinti pensijų pakeitimo normą. Ji yra trupmena, kurios skaitiklyje pensija, o vardiklyje alga. Augant abiem, santykio reikšmė nesikeis, t.y. nebus artėjama prie pakeitimo normos didinimo tikslo. Beje tai vyksta nuolat ir nenormali padėtis - didžiulė nelygybė tarp kartų bei pensininkų skurdas – nesikeičia, nes nesikeičia ir ta menkutė BVP dalis, skiriama senatvės apsaugai. Kaip tik ta nuošalėje palikta įmokų/mokesčių tarifo prielaida ir yra esminis klausimas, kurį būtina ir galima spręsti.
