Nuo sausio autorinių sutarčių apmokestinamoji bazė buvo padidinta nuo 50 proc. iki 100 proc. autorinių pajamų, o pajamų, gautų pagal autorines licencines sutartis, apmokestinimas prilygintas autorinėms sutartims (iki tol jos nebuvo apmokestinamos „Sodros“ mokesčiu apskritai).
„Situacija yra liūdna“, – savo nusivylimo neslėpė Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas. Jis tikino, kad dėl to leidybos procesas pabrango 50-60 proc. Ką tai reiškia?
Lietuvių autorių nebus verta leisti, – nukirto R.Jokubauskas.
„Atsakymus galime surasti sau patys. Tai yra ir knygos kaina, ir darbo vietos, ir leidyklos, tie patys autoriai. Gąsdina situacija, kad lietuvių autorių nebus verta leisti. Leisdami užsieniečių autorių kūrinius mes išsaugosime darbo vietas“, – kalbėjo R.Jokubauskas.
Jis aiškino, kad dabar autorinės sutartys yra sugretintos su darbo sutartimis.
„Bet tai nėra darbo sutartis, turime žmones, kurie per dešimt metų sukuria vieną kūrinį, neturi darbo santykių. Nėra jokios sąsajos su tuo, į ką orientuotas „Sodros“ mokestis. Netikiu, kad iš kultūros žmonių surinkti vargani pinigai tikrai pagelbėtų „Sodrai“. Gal mes veikiame taip, kad kuo mažiau būtų skaitančių, suvokiančių, kas vyksta Lietuvoje?“ – pečiais gūžčiojo R.Jokubauskas.
Diskusijoje dalyvavo ir muzikantus bei aktorius vienijančios asociacijos AGATA teisininkė Martyna Gudaitė-Gulbinienė. Pasak jos, egzistuojantis autorių apmokestinimas juos varo į neviltį, mat yra apie 20 skirtingų apmokestinimo būdų, priklausomai nuo to, tarkime, ar koncertą apmokėjo fizinis, ar juridinis asmuo, ar tai buvo viešas, ar privatus koncertas ir t.t.
„Tai yra įžūliai painu. Turime krūvą jaunų aktyvių muzikantų ir aktorių, kurie auga kaip laisvi, tvarkos norintys žmonės, ir jiems yra labai sunku pamatyti save tokioje sistemoje. Sunku iš jų tikėtis, kad jie norės mokėti tuos mokesčius“, – aiškino M.Gudaitė-Gulbinienė.
Tačiau labiau nei autorių atstovai įsiuto ekonomistė Rūta Vainienė, įgėlusi ir savo kolegoms Raimondui Kuodžiui, Romui Lazutkai ir Aušrai Maldeikienei, kurie esą ir buvo dabartinės sistemos architektai.
„Mane ima siutas, nes dalykai darosi labai negeri. (…) „Sodra“ buvo sukurta dėl ko? Jos idėja yra ta, kad žmogus dirba, gauna pajamų, tada ateis senatvė, motinystė, kai negalėsi dirbti, ir tau reikės tavo pajamas kompensuoti. Ar autoriai išeina į pensiją? Ar jie nustoja rašyti? Ar kai jie serga, nerašo? Motinos autorės yra pačios produktyviausios. Šita paradigma, kai reikia autoriams kompensuoti jų pajamas, yra ydinga, nes jis nebūtinai praranda tas pajamas“, – kalbėjo R.Vainienė.
„Sodra“ yra spąstai, pelėkautai – mokėkite, mes duosime išmokas. Tai yra trijų pirštų kombinacija.
Pasak jos, autoriams, norintiems gauti išmokas, reikia mokėti reguliarias įmokas.
„Sodra“ yra spąstai, pelėkautai – mokėkite, mes duosime išmokas. Tai yra trijų pirštų kombinacija. Jiems reikia mokėti reguliarias įmokas. Bet jeigu jie parašo tik knygą per metus? Kad jie gautų pensiją, jie turi mokėti reguliarias įmokas 12 mėnesių per metus“, – kalbėjo ekonomistė.
Profesorius Teodoras Medaiskis buvo kiek nuosaikesnis, tačiau taip pat kritikavo dabartinį autorinių sutarčių, licencinių sutarčių apmokestinimą.
Jis pasakojo kalbėjęs su skulptoriumi – pastarasis gauna sumą pinigų skulptūrai pagaminti, tačiau į tą sumą įeina ne tik autorinis atlyginimas, bet ir medžiagoms skirti pinigai. Todėl mokėti įmokas nuo visos sumos nėra logiška.
„Norai yra geri, bet, deja, kai sulygino formaliai, o ne realiai, tai išėjo prastai. Ką daryti? Kūrybinė veikla yra labai įvairi. Utopinė idėja, ką reikėtų daryti. Sutartyse reikėtų identifikuoti, kas yra tas atlyginimas, nuo kurio socialinio draudimo prievolė turėtų būti vykdoma, ne visa suma yra tas atlyginimas“, – kalbėjo profesorius.
