Briuselio teigimu, Lietuva gali neįvykdyti įsipareigojimo, kad struktūrinis deficitas būtų ne didesnis kaip 1 proc. bendrojo vidaus produkto, ir taip pažeisti Stabilumo ir augimo pakto nuostatas.
Premjeras ir finansų ministras nesutinka su tokia kritika, pasak vyriausybės vadovo, kritikai neįvertina kelių kriterijų, kurie lems biudžeto pajamų surinkimą – geresnio mokesčių administravimo ir pajamų iš šešėlio. Prezidentė savo ruožtu pripažįsta, kad biudžete išlaikyti prioritetai, t.y. finansavimas gynybai, išorinei sienai stiprinti, vidaus saugumui užtikrinti. „Savaitėje“ pokalbis su ekonomiste Rūta Vainiene.
– Ar, jūsų požiūriu, biudžetas iš tiesų balansuoja ant pražangos ribos, ir mes galime pažeisti tą trapų 1 proc. deficitą, o tada jau bus pažeistas Stabilumo paktas?
– Taip, tenka sutikti su šitais perspėjimais, kad ta riba yra gana greitai peržengiama. Ir mes, Lietuva, su tokia gera istorija, finansinės drausmės istorija, iš tikrųjų EK akyse atrodome truputėlį keistai. Tada, kai neprivalėjome labai griežtai laikytis, kai nebuvome euro zonoje, kai neprivalėjome labai griežtai laikytis Mastrichto kriterijų ir visų kitų reikalavimų, mes jų laikėmės, o pirmais metais, kai tik įstojome į euro zoną, atsipalaidavome ir pradėjome daryti tokias menkas pražangas.
– Na, ir kas? Na, mes pažeisime tą Stabilumo paktą, ir kas? Kokios grėsmės, kas Lietuvai?
– Ir nieko. Iš esmės tuo ir naudojasi valdantieji, ir naudosis bet kuri vyriausybė, nes iš esmės jokių sankcijų istoriškai nėra buvę kitoms euro zonos narėms. Buvo kažkokios sankcijos taikytos Vengrijai, bet daugiau ne todėl, kad ji pažeidė tokius kriterijus, nesilaikė, nevykdė savo įsipareigojimų, o dėl to, kad labai jau antieuropietiškai pradėjo elgtis.
Tai toks skatinimas vartojimo per biudžetą – iš vieno paima, tada tas žmogus nevartoja, tada vartoja tas, kuriam duoda.
Ir dauguma euro zonos valstybių vienu ar kitu laikotarpiu, skirtingomis trukmėmis, skirtingomis apimtimis šituos reikalavimus pažeidžia. Ir yra vykdoma tokia perteklinio biudžeto deficito procedūra, kai EK išsikviečia „ant kilimėlio“ atsakingus asmenis ir prašo juos pasiaiškinti. Na, šie pasiaiškina, tada anie paprašo parengti priemonių planą, ką jie darys, kad ateityje išvengtų panašių problemų, šie sako, „gerai, mes parengsim“, ir parengia, ir išsiskiria pusės. Vieni nueina vykdyti, o kiti – nueina laukti, kol bus įvykdyta. Bet paprastai, kitais metais vėl kartojasi panaši procedūra – vėl neįvykdyta, ir vėl nieko, nes visi yra labai mandagūs vieni kitiems, nes visi panašiai daro.
– Dabar kitų metų biudžeto deficitas – 640 mln. eurų, šiems metams buvo 408 milijonai, vadinasi, jau didesnis planuojamas. Bet labai svarbu, kam tie pinigai bus panaudoti – ar jie bus pravalgyti, ar jie bus ekonomikos skatinimui, kūrybai, kažkokio proceso auginimui. Kas tą biudžeto deficitą išaugina, ir kam jis yra numatytas?
– Išaugina didžiąja dalimi finansavimas krašto apsaugai, antroje vietoje yra pabėgėlių integracija ir trečioje vietoje yra algų viešajam sektoriui auginimas, didinimas. Jeigu kalbėtume apie finansavimą krašto apsaugai, tai, greičiausiai, bus pinigai išeinantys iš Lietuvos. Na, bus kažkas įsigyjama – „Boxer“ ar kažkokia kita įranga. Tie pinigai nelieka Lietuvoje, jie mums pridėtinės vertės nesukuria.
Pabėgėlių integracija – čia įvyks perskirstymas, tie pinigai liks Lietuvoje. Na, ir valdininkų algų auginimas bus tas vartojimo skatinimas, bet jis toks nekoks vartojimo skatinimas, nes bėda yra ta, kad absoliučia suma didėja visa tai – nemažėja valstybės tarnautojų skaičius, bet didinamos jų visų algos. Tai reiškia, kad jie nedirbs daugiau, nedirbs efektyviau, neįvykdyta valstybės tarnybos reforma.
– Kitaip sakant, tas vartojimo skatinimas per biudžetą nėra pats geriausias variantas, ką vyriausybė akcentuoja, kad būtent to nori?
– Taip. Jeigu aš dabar iš jūsų paimčiau jūsų pinigus ir pati išleisčiau prieš Kalėdas silkės nusipirkti, tai dėl to ekonomika neišaugtų, nes jūs nenusipirktumėte tos silkės ar citrinos ar kažko panašaus. Tai toks skatinimas vartojimo per biudžetą – iš vieno paima, tada tas žmogus nevartoja, tada vartoja tas, kuriam duoda. Bet bendroje sumoje, tai nėra didesnis vartojimas ir didesnis ekonomikos augimas.
Tauta irgi nori gyventi avansu, ji nori suvalgyti visus makaronus, kuriuos kažkas turi pasidėjęs savo spintelėje, bet aš įsivaizduoju, kad valdžios misija yra ne tik pataikauti žmonėms tada, kai jie klysta.
– Gerai, bet kaip paaiškinti tautai, kad deficitas bus 0,5 proc. mažesnis, bet jie ir mažiau gaus į savo kišenes, t.y. jiems nekils atlyginimai, nedidės MMA? Tauta juk nenori šito girdėti?
– Nenori. Tauta irgi nori gyventi avansu, ji nori suvalgyti visus makaronus, kuriuos kažkas turi pasidėjęs savo spintelėje, bet aš įsivaizduoju, kad valdžios misija yra ne tik pataikauti žmonėms tada, kai jie klysta. Valdžios misija yra kažkada pagaliau subręsti ir pasakyti žmonėms tiesą, kad mes negalime didinti, nes dar nesame tokioje ekonominėje padėtyje, kad galėtume ir vėl padidinti pensijas, dar padidinti MMA.
– Ar už tai, kad ta tiesa nepasakoma, per 25-erius metus nepavyko subalansuoti biudžeto?
– Su laiku atsiranda dar ir įvairios naujos reikmės. Mes ilgą laiką neskyrėme sutarto finansavimo krašto apsaugai. Štai atėjo diena, kai jį reikia skirti. Štai atsirado dar pabėgėliai. Tų reikmių daugėja. Tai reiškia, kad kažkada, kai dar nebuvo tiek daug tų reikmių ir ekonomikos augimas buvo įspūdingesnis negu dabar, reikėjo pasidaryti rezervą.
Jį buvo galima sukurti ir iš privatizavimo lėšų, jį buvo galima ir iš biudžeto pajamų prieaugio sukurti, bet ne. Vos tik pastebi, kad biudžeto pajamos auga, skuba keisti biudžetą ir didinti išlaidas. Valdžia kritikuoja greitųjų kreditų vartotojus, bet čia yra analogiškas elgesys: noriu dabar – imu greitąjį kreditą, negaliu išmokėti – imu naują greitąjį kreditą, palūkanos kapsi. Ir kai valdžia sako, kad su vartojimo kreditais elgiamasi neatsakingai, tai, miela valdžia, pasižiūrėk į save.
Mes ilgą laiką neskyrėme sutarto finansavimo krašto apsaugai. Štai atėjo diena, kai jį reikia skirti. Štai atsirado dar pabėgėliai. Tų reikmių daugėja.
– Jeigu mus ištiktų kažkokia krizė, jūsų klausantis, nelabai turime kokios nors pagalvės pasidėti, kažkaip ją amortizuoti. Ar nebūtų taip, kad liktume tokie visiškai pliki?
– Na, man džiugu, kad žmonės turi pagalvę. Indėliai bankuose, tiek, kiek žmonės turi įvairaus turto, rodo, kad žmonės elgiasi truputėlį kitaip. Na, jie turi kažkokią atsargą, iš ko jie galėtų gyventi. Įmonės? Įmonės būna labai lanksčios. Jos iš tikrųjų labai greitai prisitaiko. Nelanksčiausiai visada reaguoja vėl ta pati valstybė, kuri avantiūristiškai elgiasi planuodama kitų metų perspektyvą.
Valstybė visada ieško ne ką sumažinti ir sutaupyti, ką natūraliai daro įmonė arba žmogus, o ieško, iš kur paimti. Taip, Lietuva dar turi vieną tokį rezervą, į kurį visada, periodiškai politikai nori įkišti ranką, iš ten rieškučiomis pasemti pinigų, tai buvęs lito patikimumo rezervas, užsienio valiutos atsargos – apie 6 milijardai eurų.
Tai reikšminga suma, ir mano nuogąstavimas, kad, neduok Dieve, jeigu kokia bloga situacija, kad tik ten valdžia nekištų nagų. Nes tai reikštų, kad per vienus metus mes galime ištaškyti visą šeimos sidabrą. O tai iš viso blogiausia, kas gali nutikti Lietuvai. Mes tada apskritai nebūtume laikomi kaip patikimi partneriai, kaip valstybė. Iš karto atsispindėtų kredito reitinguose, mūsų santykiuose su investuotojais. Tai būtų vagystė vidury baltos dienos.
