Savo žiniomis jis dalinasi ne tik privačiose vadovų konsultacijose, bet ir nuotoliniame universitete moterims „WoW University“. Kodėl šiandien lyderiui svarbu mokėti sustoti ir įsiklausyti į kitus bei kaip čia gali padėti atidos meditacija?
– ,,Naujosios kartos lyderystės” kurse pasakosite, kuo Zen filosofija ir atidos meditacija gali būti vertinga šiuolaikinio verslo pasaulio vadovams?
– Akcininkai ir įmonių savininkai, samdydami vadovus dažniausiai tikisi, kad jie mąstys plačiai ir gebės prisitaikyti prie kintančios rinkos. Puiki lyderystė yra atidi ir mato besikeičiantį pasaulį. Ji kaip upė savyje apjungia daugybę įtekančių upelių.
Tyrimai rodo, kad kuo aukštesnes pareigas užima vadovas, tuo mažiau empatijos jis turi: kelis kartus dažniau nutraukia pašnekovą, leidžia sau pakelti balsą – praranda jautrumą.
Atidos pratybos sukuria proto aiškumą. Tada lengviau matyti savo ir kitų mintis, skirtingus siekius, jausmus ir tai ramiai priimti. Jeigu lyderis nuolat galvoja apie savo problemas, laksto it išdegęs akis ir negali sustoti, tai nepastebės, ko reikia komandai, klientams. Kad pastebėtum, turi būti pats tuščias.
Lietuvoje matau nemažai lyderių, kurie medituoja, praktikuoja jogą. Teko matyti statistiką, kad net apie 40 milijonų amerikiečių yra bandę medituoti. Kai aš kadaise 1993 – iaisiais medituodavau LRT, tai ant kelių laikydavau knygą – apsimesdavau, kad skaitau. Dabar meditacija plinta, tampa madinga.
– Kaip jumyse dera Zen vyresniojo dharmos mokytojo ir korporacijų vadovų komunikacijos konsultanto vaidmenys? Ar tai – dvi skirtingos rolės?
– Aš nematau prieštarų. Zen yra gyvenimas šia akimirka. Čia nėra jokios mistikos. Man atrodo, kad apie meditaciją ir dvasines pratybas egzistuoja daug mitų. Kai kam atrodo, kad tai – bėgimas nuo pasaulio, nors, iš tiesų, yra atvirkščiai. Tai – grįžimas į pasaulį, buvimas čia ir dabar: kai kalbi su žmogumi – tik kalbi, nieko daugiau, girdi žodžius, jauti savo kvėpavimą.
Ši akimirka yra viskas, ką mes turime, čia – visa esmė. Norinčiam kažkur pabėgti ir atsiskyrus nuo visuomenės užsiimti dvasinėmis praktikomis, aš kelčiau klausimą: kas nutiko tavo gyvenime, kad šaliniesi žmonių?
Įvairios tradicijos pirmiausia moko padėti žmonėms. O kaip gali padėti nebūdamas su jais? Mano mokytojas yra pasakęs, kad medituodamas kalnuose gali pasiekti ramybę, bet išmintį įgysi tik dirbdamas su žmonėmis. Aš labai džiaugiuosi, kad rinktis čia nereikia – meditacijoje įgytą ramybę nešiesi į kasdienį gyvenimą. Profesinėje karjeroje svarbu gebėti šiltai priimti viską, kas tau nutinka, rasti išeitį, kas benutiktų, ir niekur nebėgti. Man čia viskas gražiai jungiasi.
– Dalis dvasinėmis pratybomis rimtai užsiimančių žmonių galiausiai priima sprendimą palikti darbą korporacijose, išvažiuoti į Rytus ar imasi organizuoti meditacijos stovyklas. Jūs, tuo tarpu, puikiai integravotės verslo pasaulyje. Ar kada susidūrėte su dilema, kurį gyvenimą rinktis – dvasinį ar pasaulietinį?
– Tokios dilemos neturėjau. Aš esu korėjietiškos Kwan Um Zen mokyklos atstovas. Korėjoje, Kinijoje, Šiaurės Vietname, Japonijoje praktikuojamas Šiaurės budizmas. Dėl šaltų žiemų šių šalių vienuoliai visada dirbo, nes turėjo išlaikyti save.
Tuo tarpu Pietų budizme, kur šilta, žmonės, praktikuojantys meditaciją, galėdavo gyventi iš išmaldos. Buda mokė, kad darbinė veikla turėtų nekenkti kitiems. Jei tavo profesija yra talkinti, konsultuoti, padėti – tai kaip tik yra labai gerai.
– Nuotoliniame universitete moterims „WoW University“ skaitote paskaitas apie komandos vizijos svarbą. Kaip vizijos turėjimas praktiškai pasitarnauja vadovui?
– Komandos vizija turėtų būti kažkokia drąsi, graži ir įkvepianti idėja, skatinanti augti, mąstyti plačiau. Epinis pavyzdys – garsioji Džono F. Kenedžio 1961-ųjų kalba, kuomet Šaltojo karo įkarštyje jis pakvietė amerikiečius per dešimtmetį nuskraidinti žmogų į Mėnulį ir saugiai grąžinti atgal.
Tuo metu pusė NASA darbuotojų netikėjo, jog tai įmanoma. Bet vis dėlto jie to pasiekė. Nes vizija jaudina. Juk ir kurdami santykius su partneriu kalbame apie tai, kaip mes būsime ateityje.
JAV psichologijos profesorius Džonas Gotmanas, knygos „Pasitikėjimo menas“ autorius, virš keturiasdešimt metų tyrinėjo porų bendravimą ir kas lemia puikius santykius. Jo išvada – gilių ir prasmingų santykių puoselėtojai pažįsta vieni kitų svajones ir svajoja drauge. Galima sakyti, kad jei mes nepuoselėjame gražių svajonių, tai nieko ypatingo ir nepasiekiame.
Tyrimai rodo, kad darbuotojai, kurie žino, kad jų darbas yra prasmingas ir teigiamai veikia kitus, yra ne tik laimingesni, bet ir žymiai produktyvesni.
Kitas dalykas – žmonės nemėgsta pokyčių. Kai įmonės vadovai jų imasi, rezultatai visada prastėja, nes daugėja nusivylimų. Todėl darbuotojams pristatyti labai aiškią viziją apie tai, ką pokytis atneš gero, yra sumanu. „PricewaterhouseCoopers“ inovacijų lyderė yra sakiusi, kad ją sujaudino organizacijose vykdoma iniciatyva „5 milijonai automatizacijos dėka sutaupytų darbo valandų“. Tai yra aiški ir įkvepianti vizija – po įvykdytos automatizacijos mes turėsime mažiau rutiniško darbo, dėl ko būsime išlaisvinti kūrybai. Dažnai lyderiai darbuotojams nepapasakoja apie tai. Dauguma vadovų Lietuvoje stokoja vizijos, žinojimo, kokią organizaciją jie mato ateityje.
– Jūsų nuomone, ar įmanoma puiki lyderystė be polinkio į sąmoningumo praktikas, saviugdą?
– Nemanau. Kuo svarbesnis vadovas, tuo daugiau jis veikia per žmones. Pagrindinė lyderio veikla yra pokalbiai, kuriais jis siekia įkvėpti, kurti pasitikėjimą, pašalinti kliūtis, išsiaiškinti lūkesčius, susitarti dėl bendro tikslo, kviesti įsipareigoti, vykdyti bei siekti atskaitingumo.
Lyderis, siekiantis ilgalaikio rezultato ir didesnio žmonių įsitraukimo, turi pažinti žmones. Tam reikia atidos, nesavanaudiškumo, atjautos. Norint, kad grupė pasiektų rezultatų, labai svarbu ne dominuoti, o mokėti kelti klausimus, sukurti saugią erdvę.
Puikus lyderis paisys bendrų interesų, nes tai įgalina veikti išvien. To mokytis galima įvairiais būdais, atidos meditacija – viena iš priemonių. Bet kontrolė, žinoma, yra lengviau.
Tyrimai rodo, kad kuo aukštesnes pareigas užima vadovas, tuo mažiau empatijos jis turi: kelis kartus dažniau nutraukia pašnekovą, leidžia sau pakelti balsą – praranda jautrumą. Atidos pratybos čia gali padėti sugrįžti prie atjautos.
– ,,Naujosios kartos lyderystės kurse” kalbėsite, ko labiausiai šiandien pasigendate Lietuvos organizacijose? Į kokį svarbų komandos valdymo aspektą atkreiptumėte naujos kartos vadovų dėmesį?
– Dabar organizacijos stengiasi visokiais būdais motyvuoti žmones. Jie skiria laiko ir meditacijoms, tačiau čia pat reikalauja pasiekti rezultatų. Ko dabar organizacijoms reikia, tai – laiko. Sustoti ir reflektuoti pasiektus laimėjimus. Dažnai žmonės stengiasi, kažką pasiekia, bet tai praeina nepastebimai, nes iškart jiems keliami dar didesni tikslai. Taip žmonės praranda džiaugsmą darbe. Kartais tą galbūt lemia nesuvaldytas godumas. Jei Olimpinėse žaidynėse čempionas atbėgtų pirmas, o treneris, užuot apsikabinęs jį, sakytų: „Matau, kad tu geroj formoj – varyk toliau“, būtų taip nežmoniška. Kai po pergalės iškart sieki naujo tikslo, tai kokia tos pergalės prasmė?
