Krizės auka – vidurinioji klasė

Prieš ketverius šalį apskriejo žinia, kad ką tik pompastiškai atidarytų „Vilniaus vartų“ parduotuvių ir ofisų savininkė bendrovė „Ranga IV“ tapo nemoki. Netrukus šalį pradėjusi valdyti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė visuomenei pranešė šokiruojančią žinią: krizė, kurią uoliai dangstė ankstesnė valdžia, vis dėlto smogė ir Lietuvai.

Smūgio jėgą iliustruoja tie patys „Vilniaus vartai“. Prabangios parduotuvės užrakintos, jose stypso tik nuogi manekenai, o vienoje patalpoje įsikūrė... benamiai, į prabangias erdves susitempę savo varganą mantą.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Prieš ketverius metus pompastiškai atidaryti „Vilniaus vartai“ simbolizavo klestėjimą.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dabar juose – tuščia, tad vietoj prabangių parduotuvių kuriasi benamiai.

Po svaiginančio ekonominio pakilimo sekė sunkios pagirios: skurdas, rekordines aukštumas pasiekęs nedarbas, socialinės atskirties praraja, bankrotai, už nesuvokiamo dydžio sumas įsigyto būsto netektys, varžytinių bumas, skolų našta, emigracijos protrūkis ir kitos bėdos.

Tik turtingi arba vargšai

Tauta smarkiai nukraujavo, tačiau išliko. Atrodo, jau pradedame atsitiesti. Jei vėl tikėtume politikų ir bankų atstovų kalbomis, antroji krizės banga, kuria nuolat graso įkaitusi atmosfera euro zonoje, Lietuvą aplenks, o jei ir palies – ne taip skaudžiai, kaip prieš ketverius metus.

Mindaugo Vaičiulio/BFL nuotr./Aušra Maldeikienė teigia, kad lietuviška vidutinė alga tėra išgyvenimo pajamos.

Tačiau ar nenutiks taip, kad iš opozicinių partijų suformuota nauja vyriausybė galiausiai pareikš – jau gyvename antrosios krizės akivaizdoje? Dabartinę padėtį ekonomistai jau ne kartą yra pavadinę „permanentine krize“.   

„Nemanau, kad socialdemokratai ras suveltą biudžetą, nes nematau nusikalbėjimų finansų ministrės Ingridos Šimonytės galvoje ir kalboje. Padėtis ims prastėti, jei ji blogės pasaulyje. O taip atsitiks, jei didžiosios valstybės nesiims rimtai skatinti savo ekonomikos ir nesielgs taip, kaip siūlo ekonomistas Paulas Krugmanas“, – savaitraščiui „15min“ sakė P.Krugmano knygą „Įveikime ekonominę depresiją!“ išvertusi ekonomistė Aušra Maldeikienė.

2008 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas įsitikinęs, kad griežtas taupymas, kurį pasitelkia įvairių šalių vyriausybės, tik gilina krizę. P.Krugmanas pirmiausia remia ekonomiką skatinančią politiką, orientuotą į naujų darbo vietų kūrimą.

„Tuo metu Lietuvoje rūpinamasi atomine elektrine, idiotiški pranašautojai per televizorių aiškina, kad ji nieko nekainuos ir dar duos pinigų. Tačiau visai nekalbama apie socialinę krizės kainą, apie žmones, – atkreipė dėmesį A.Maldeikienė ir pabrėžė, kad vienas skaudžiausių ekonominio nuosmukio padarinių – viduriniosios klasės išnaikinimas. – Pas mus kuriama vergų visuomenė. Vidurinis sluoksnis sunyko, liko tik mažutis gabalėlis, kuris arba turi dideles pajamas, arba įvairias politiškai angažuotas, nomenklatūrines privilegijas: juk Seimo narių į šiaip ligonines niekas neguldo, jie visada gauna kelialapį į Santariškes.“

Savaitraštis „15min“ į finansų krizę nutarė pažvelgti per viduriniosios klasės prizmę, juk sakoma, kad būtent ji yra visuomenės politinio, ekonominio ir socialinio stabilumo garantas.

Išlipo, bet krito atgal

Kas yra vidurinioji klasė Lietuvoje, aiškiai negali atsakyti ne tik progresinių mokesčių šaukliai, bet ir mokslininkai – sociologai, ekonomistai.

Įprasta manyti, kad vidurinei klasei žmonės dažnai priskiriami pagal pajamų ir išlaidų santykį. Tačiau sociologai sako, kad apibrėždami viduriniąją klasę turėtume vadovautis ne tiek ekonominiu matu, bet ir kitais veiksniais: išsilavinimu, vertybėmis, socialiniais ryšiais ir pan.

Tačiau ir vieni, ir kiti sutaria – krizė sudavė stiprų smūgį Lietuvoje dar tik besiformuojančiai viduriniajai klasei.

„Analizuojant statistinius duomenis matyti, kad pagal gaunamas pajamas labiausiai nukentėjo būtent tas vidurėlis. Mažiausias pajamas gaunantieji ir iki krizės, ir per ją, ir po jos gauna tokias mažas pajamas, kad kaip nors smarkiai sumažėti jos tiesiog negali. Turtingiausiųjų galbūt daugiausiai kito turto vertė, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, akcijų, tačiau pajamos, net ir sumažėjusios, nevertė smarkiai keisti įprasto gyvenimo būdo. Tuo metu tie, kurie ką tik išsiropštė iš žemesnių pajamų grupės, vėl skausmingai buvo nublokšti atgal“, – aiškino SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Tiesa, pastaruoju metu pastebima tendencija, kad padėtis bent iš dalies taisosi. Tie, kurie anksčiau, net ir nesumažėjus pajamoms ar joms esant pakankamoms, užtraukė savo pinigines ir nusprendė verčiau pataupyti, palaukti, ar nebus blogiau, šiemet jas atvėrė plačiau ir drąsiau. Tačiau vadinamųjų mokių pirkėjų gretos dėl to neišsipūtė: dėl konkurencijos atlyginimai ir toliau auga tiems, kurie ir taip uždirba ne prasčiausiai, o vidutinis darbo užmokestis – realusis apskaičiuojamas, įvertinus infliaciją – vis dar smunka.

Trečdalis – „mokūs vartotojai“

Viduriniąją klasę J.Varanauskienė mėgsta apibūdinti amerikietiška buitine analogija: jei darbo kombinezoną vilkite šiokiadieniais ir dažote svetimą namą, norėdami uždirbti – priklausote darbo klasei. Jei darbo kombinezoną vilkite savaitgaliais ir dažote savo namą, norėdami sutaupyti – priklausote viduriniajai.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Julita Varanauskienė: „Analizuojant statistinius duomenis matyti, kad pagal gaunamas pajamas labiausiai nukentėjo būtent tas vidurėlis.“

Pagal seną britišką požiūrį klasės nustatomos atsižvelgiant į keletą kriterijų – pajamas, turimą nuosavybę, išsilavinimą, profesiją ar užsiėmimą.

„Bet dabar viskas taip susimaišę... O kaip rašytojas, kuris kuria laisvu metu, nors dirba apsaugininku, kroviku ar kitą fizinį darbą? Arba statybininkas, kurio pajamos kelis kartus didesnės nei humanitarinių mokslų profesoriaus?“ – retoriškai klausė SEB banko ekspertė.

Tačiau kalbant apie ekonominius-finansinius rodiklius, vertėtų nutolti nuo klasikinio viduriniosios klasės atstovo apibrėžimo ir atsigręžti į „mokų vartotoją-pirkėją“ ar „mokių pirkėjų“ grupę.

„Mokus vartotojas“ yra tas, kuriam lieka pinigų pirkti ne vien pirmo būtinumo daiktų: pagrindinių maisto produktų, susimokėti už būsto komunalines paslaugas, bet ir išvykti atostogų, aplankyti kultūrinį renginį, esant reikalui gydyti, o ne šalinti dantis. Tai tie žmonės, kurių gaunamos pajamos yra pakankamos, kad panorėję jie galėtų pasiskolinti iš bankų, o ne lombardų ar kitų panašių įstaigų“, – kalbėjo J.Varanauskienė. Tokios pajamos, jos manymu, prasideda nuo 1 tūkstančio litų žmogui.

Konkretų pajamų ar išlaidų santykį įvardyti sunku. Kalbant populiariai, jei neskurstant, bet ir per daug neišlaidaujant, mėnesio gale lieka šiek tiek neišleistų pinigų, jau būtų galima save priskirti „mokių pirkėjų“ grupei.

„Mano nuomone, šiandien ši grupė sudaro maždaug trečdalį visuomenės“, – skaičiavo J.Varanauskienė.

Vergų visuomenės mentalitetas

Dar prieš krizę atliktas tyrimas parodė, kad viduriniajai klasei save priskyrė daugiau nei 50 proc. respondentų.

„Mes jaučiamės vidutiniokais, kai galime gyventi taip, kaip dauguma, esanti šalia. Tačiau vidutiniokas Akmenėje, ko gero, nebesijaus vidutinioku, apsilankęs Vilniuje“, – svarstė J.Varanauskienė ir pasiūlė remtis labiau apčiuopiamu kriterijumi, tarkime, tūkstančio litų pajamomis.

Darbo užmokesčio statistika rodo, kad pusė dirbančiųjų gauna mažiau nei 1,7 tūkst. litų iki mokesčių.

„Po jų jau turėtume maždaug tą ribinę sumą. Tačiau vienas dirbantis gali išlaikyti kelis nedirbančius, tuomet vienam žmogui tokiame namų ūkyje jau tenka mažiau pajamų nei reikėtų“, – atkreipė dėmesį SEB banko ekspertė.

Tuo metu A.Maldeikienei atrodo absurdiška, kai žmonės, gaunantys vidutinę algą, jau jaučiasi viduriniąja klase. „2 tūkstančiai litų – tai ne prabangos, o išgyvenimo pajamos. Vidurinei klasei priskirčiau tą namų ūkį, kurio mėnesinės pajamos siekia 7–8 tūkst. Lt. Dar vienas svarbus momentas – ar šeima jaučiasi saugiai su tokiomis pajamomis. Jei turi didesnę paskolą, tai ir ši suma gali būti palyginti menka“, – kalbėjo A.Maldeikienė.

Viduriniajai klasei priklausantis žmogus, jos nuomone, turėtų save gerbti ir drąsiai neiti į darbą kai serga: „Tačiau pas mus įsišaknijęs vergų visuomenės mentalitetas: turi dirbti, nes poilsis – nusikaltimas. Be to, žmonės tiesiog bijo sirgti, nes praras pajamas ar net darbą. Todėl jokių viduriniosios klasės, kaip visuomenės stuburo ir demokratijos garanto, parametrų neatitinkame. O turtingesnė klasė darosi be galo agresyvi ir labai nekultūringa.“

Būstas – vienintelis turtas

Vidurinioji klasė Vakarų visuomenėje formavosi ilgą laiką. Jos susikūrimą lėmė darbas ir didėjančios pajamos iš jo, išsilavinimas ir turtas – nuosavybė. Analitikų teigimu, kad susiformuotų pajėgi vidurinioji klasė, būtinas 10–15 metų stabilus laikotarpis. Taip pat reikalinga gerai išvystyta finansų rinka: patrauklios paskolų, ypač ilgalaikių, ir ilgalaikio investavimo sąlygos. Skolintos lėšos turėtų būti skiriamos turtui kaupti ir didesnėms pajamoms uždirbti – verslui pradėti ar plėsti, išsilavinimui įgyti.

Didžioji dalis Lietuvos žmonių išsilavinę, turi nuosavybę – būstą, kuriame gyvena, tačiau tai dažniausiai ir yra vienintelis jų turtas. Lietuvos vidurinioji klasė labai priklausoma nuo būsimų pajamų, todėl yra labai pažeidžiama. Čia greitai iš pasiturinčiojo galima tapti vargšu.

Tuo metu priklausyti viduriniajai klasei reiškia tam tikrą ekonominę nepriklausomybę, turtą ir perkamąją galią, leidžiančius užtikrinti ir išlaikyti pageidaujamą gyvenimo kokybę: turiningą laisvalaikį, atostogas, keliones į užsienį.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Romas Lazutka: „Viduriniosios klasės atstovui nueiti į operos teatrą neturėtų būti finansinė problema. Tačiau tie, kurie Lietuvoje uždirba vidutinį atlyginimą, sunkiai gali tai sau leisti.“

Sociologas, ekonomistas Romas Lazutka priminė termino vidurinei klasei apibrėžti istoriją. „Kai formavosi kapitalistinė visuomenė, buvo fabrikantai ir darbininkai, o modernioje visuomenėje atsirado vidurinioji klasė: tai specialistai, verslininkai, savarankiškai dirbantys žmonės, advokatai, informacinių technologijų specialistai, gydytojai, mokytojai ir pan. Tai išsilavinę, samdomi darbuotojai, puikiai gyvenantys iš savo darbo, nes kvalifikacija užtikrina jiems aukštesnes pajamas. Be to, jų gyvenimo būdas ir poreikiai yra kitokie nei darbininko.“

Valstybės misija – netrukdyti

Pagal išsilavinimą didelę dalį Lietuvos gyventojų būtų galima priskirti viduriniajai klasei, tačiau pragyvenimo lygis klasifikaciją komplikuoja.

„Jų uždarbis gana menkas, o gyvenimas palyginti skurdus. Viduriniosios klasės atstovui nueiti į operos teatrą neturėtų būti finansinė problema. Tam nereikėtų taupyti – tiesiog sugalvoji, nueini į kasą ir nusiperki bilietą. Žmogus neturėtų būti priverstas taupyti laisvalaikiui – pietums kavinėje su šeima savaitgalį, apsilankymui kine. Tačiau tie, kurie Lietuvoje uždirba vidutinį atlyginimą, sunkiai gali tai sau leisti“, – konstatavo R.Lazutka.

Tačiau, anot jo, viduriniajai klasei svarbu ne tik pajamos, bet ir darbo pobūdis: „Kvalifikuotas santechnikas gali gauti puikų atlyginimą, tačiau jo darbas iš esmės paprastas, nekūrybiškas, neturi įdomaus turinio. Jei ūkininkas samdo darbuotojus ir tik organizuoja darbo procesą, jis yra vadybininkas, todėl jį būtų galima priskirti viduriniajai klasei. Tačiau jei jis pats sėdi prie traktoriaus vairo ir vežioja pašarus, tai jis daugiau darbininkas. Darbas turi suteikti progą tobulėti profesinėje srityje, priversti domėtis.“

Ekonominės krizės metu atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų dar labiau padidėjo. Visuomenės dalis, kurios pajamos buvo vidutinės, nukentėjo bene labiausiai.

Tačiau R.Lazutka nemano, kad valstybė turėtų imtis kokių nors specialių veiksmų viduriniajai klasei stiprinti.

„Valstybė turi pirmiau rūpintis tais, kurie priklauso žemesniajai klasei. Kad formuotųsi vidurinioji klasė, tereikia palaikyti bendrą tvarką, užtikrinti, kad nebūtų korupcijos, monopolinių rinkų, kad būtų galima skaidriai užsiimti savo verslu ar profesine veikla, kad nebūtų klanų, kad talentingi žmonės galėtų kopti karjeros laiptais ir t. t. Jei šalies ekonomika būtų stabili, be nuopuolių, kokius išgyvenome, vidurinioji klasė turėtų prasigyventi ir sustiprėti savaime“, – neabejojo R.Lazutka.

Pakirto protų nutekėjimas

Sociologas Arvydas Virgilijus Matulionis laikosi kitos nuostatos. Jis įsitikinęs, kad, jei politikai į valdžią eitų spręsti visuomenės, o ne asmeninių problemų, vidurinioji klasė atsirastų greičiau.

Jis primena, kad ypač smarkiai viduriniąją klasę apkarpė emigracija – išvažiavo aktyvūs, išsilavinę šalies gyventojai.

„Iš pradžių išvyko tie, kurie neturi jokio išsimokslinimo. Po to sparnus pakėlė kvalifikuoti darbuotojai – medikai, informacinių technologijų specialistai. Emigracija sudavė didžiulį smūgį viduriniosios klasės pagrindams“, – apibendrino A.V.Matulionis.

Antras viduriniosios klasės žlugdymo įrankis – šlubuojanti švietimo sistema.

„Nuolat sapaliojama apie švietimo kokybę, tačiau mokinio krepšelis jokios kokybės neduoda. Vietoje to, kad būtų išnaudojama demografinė krizė, kai klasėje nedaug vaikų, mes uždarinėjame mokyklas. Juk mažoje klasėje su geru mokytoju galima pasiekti labai daug: ne brukti žinias, o padėti vaikui susigaudyti pasaulyje ir žmogiškuosiuose santykiuose, ugdyti socialinį ir žmogiškąjį kapitalą. Kad tas vaikas, pabaigęs mokslus, gautų darbą ir sugebėtų įeiti į rinką. Jei nėra darbo, kad pats susikurtų darbo vietą“,  – problemas vardijo A.V.Matulionis. 

Jo manymu, viduriniajai klasei gali priklausyti ir statybininkas: „Jei jis yra aukščiausios klasės darbininkas, turintis savo vertybių pasaulį, profesinės garbės suvokimą, atsakomybės jausmą. Visuomenė vystosi, todėl apibūdinant klasę reikia kalbėti ne tik apie tos didelės socialinės grupės ekonominį, bet ir socialinį, žmogiškąjį, kultūrinį kapitalą.“

A.V.Matulionis priminė, kad pokomunistinėse šalyse dažnai klesti šešėlinė ekonomika, atlyginimai dažnai mokami „vokeliuose“, o siekiant išvengti mokesčių, nenurodomos tikrosios pajamos, kurias netiksliai deklaruoja net aukščiausi šalies pareigūnai. Todėl apibrėžiant klasę kur kas svarbiau akcentuoti kultūrinį aspektą ir gyvenimo būdo ypatumus.

„Nepaisant skirtingų kriterijų, visi sutaria, kad kuo daugiau visuomenėje viduriniosios klasės atstovų, tuo didesnis jos socialinis potencialas ir stabilumas. Buvome valstiečių visuomenė, todėl suformuoti aukštesnę klasę reikia laiko. Kiekvienas laikmetis kai ką duoda, kai ką atima. Šiuo atveju krizė susilpnino mūsų viduriniosios klasės pamatus. Tačiau jei po 100 metų sėdėsime ir jūs būsite geltona, o aš juodas, bet kalbėsime lietuviškai, tai Lietuvos ir viduriniosios klasės perspektyva bus šviesi. Jei šnekėsime čiau čiau kalba, tai perspektyva liūdnesnė“, – prognozavo A.V.Matulionis.

Lėtas augimas

Karolio Kavolėlio/BFL nuotr./Darbo birža 2011 m. šalies ūkyje dirbo 1 mln. 371 tūkst. gyventojų. Jų skaičius, palyginti su 2010 m., padidėjo 27,2 tūkst., arba 2 proc. Darbo jėgai priskiriamų asmenų 2011 m. buvo 1 mln. 619,7 tūkst., per metus tokių asmenų skaičius sumažėjo 15,1 tūkst. 2011 m. nedarbo lygis šalyje sudarė 15,4 proc. ir buvo 2,4 proc. punkto mažesnis nei 2010 m. 2011 m. bedarbių skaičius siekė 248,8 tūkst. ir, palyginti su 2010 m., sumažėjo 42,3 tūkst. (14,5 proc.). Ilgalaikio nedarbo lygis 2011 m. sudarė 8 proc. ir buvo 0,6 proc. punkto didesnis nei 2010 m. Kas antras bedarbis buvo ilgalaikis, tai yra ieškojęs darbo vienus metus ar ilgiau. Jaunimo (15−24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis 2011 m., palyginti su 2010 m., sumažėjo 2,2 procentinio punkto ir sudarė 32,9 proc. 2011 m., kaip ir 2010 m., kas dešimtas 15−24 metų amžiaus asmuo buvo bedarbis. 2011 m. vidutinis mėnesinis bruto (iki mokesčių) darbo užmokestis, įskaitant individualiąsias įmones, palyginti su 2010 m. padidėjo 2,7 proc. arba 54 litais, ir sudarė 2 042 litus (palyginti su 2008 m., jis mažesnis 5,1 proc.). Vidutinis mėnesinis neto (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis 2011 m. sudarė 1 592 litus ir, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 2,5 proc., arba 39 litais. Tačiau atsižvelgus į infliaciją, realusis darbo užmokestis 2011 m. sumažėjo 1,5 proc., t. y. kainų lygis 2011 m. didėjo sparčiau nei darbo užmokestis. Tyrimai rodo, kad dažniausia skurdo priežastis yra nedarbas. Tačiau užimtumas ir gaunamos darbo pajamos ne visada padeda išvengti skurdo rizikos. 2010 m. iš užimtų asmenų skurdo rizikoje gyveno 12,3 proc. Asmenų, gyvenančių labai mažo darbo intensyvumo namų ūkiuose, dalis siekė 9,2 proc., iš jų kiek daugiau nei pusė gyveno skurdo rizikoje. Pagrindiniai rodikliai gyvenimo kokybei vertinti švietimo srityje – gyventojų pasiskirstymas pagal išsilavinimo lygį, mokymosi visą gyvenimą lygis ir anksti nustojusio mokytis jaunimo dalis. 2011 m. aukščiausią išsilavinimą (t. y. aukštesnįjį ar aukštąjį) turėjo 34 proc. 25–64 metų amžiaus šalies gyventojų, arba kas trečias šios amžiaus grupės gyventojas. Kasmet mažėja 25–64 metų amžiaus gyventojų, turinčių žemesnį išsilavinimą, dalis (2011 m. – 7,1 proc., 2010 m. – 8 proc.). 2010 m. būsto išlaikymui gyventojai skyrė 14,6 proc. disponuojamųjų pajamų. Palyginti su 2009 m. būstui išlaikyti skiriama disponuojamųjų pajamų dalis padidėjo 2,3 proc. punkto, o palyginti su 2007 m. – 2 proc. punktais. Būsto išlaikymas 40 proc. namų ūkių buvo labai didelė našta, 10 proc. – nebuvo našta (2007 m. – atitinkamai 27 ir 20 proc.).

Šaltinis: Statistikos departamentas