Dabar I.Sarras jau pardavinėja ne Kinijoje pagamintas mados prekes, bet ryžius, svogūnus, bulves ir kepimo aliejų savo neoniniais šviestuvais padabintoje parduotuvėje, įsikūrusioje rytiniame Senegalo sostinės Dakaro priemiestyje.
Dabar I.Sarras jau pardavinėja ne Kinijoje pagamintas mados prekes, bet ryžius, svogūnus, bulves ir kepimo aliejų savo neoniniais šviestuvais padabintoje parduotuvėje.
„Afrikoje emigruojantis sūnus yra šeimos svajonės išsipildymas, manoma, kad tai visų problemų pabaiga. Reikia drąsos ir ambicijų norint sugrįžti“, – pasakoja 40 metų vyras, kurio parduotuvėje šiuo metu jam padeda ir jaunesnysis brolis.
Kitas į Senegalą grįžti nusprendęs migrantas Ndiasse Diengas praleido nemažai laiko Italijoje.
Į gimtinę sugrįžęs 2007 m., čia jis atidarė kepyklą, kurioje darbuojasi šeši žmonės.
„Migracija yra labai svarbi šalies vystymuisi. Vis dar yra gaji idėja, kad emigracija į Europą yra vienintelis būdas paremti šeimą“, – apie situaciją Senegale pasakojo „Tarptautinės migracijos organizacijos“ Senegalo skyriaus vadovas Jo Lind Robertsas.
Šiais metais didžiausias Italijos krantus pasiekusių vakarų afrikiečių skaičius pateko būtent iš Senegalo.
Iš migrantų gaunami pinigai yra ypač svarbūs Senegalo ekonomikai.
Užsienyje dirbantys 4 mln. senegaliečių nuolat siunčia pinigus šioje šalyje likusioms šeimoms.
Oficialiais duomenimis, 2014 m. perlaidų suma pasiekė 1,4 mlrd. dolerių, o tai sudaro 12 proc. šalies BVP.
Užsienyje dirbantys 4 mln. senegaliečių nuolat siunčia pinigus šioje šalyje likusioms šeimoms.
Tačiau manoma, kad reali perlaidų suma gali siekti ir 3 mlrd. dolerių.
Pasaulio banko duomenimis, praėjusiais metais išeivių iš Užsachario Afrikos šalių perlaidų gimtinėse likusioms šeimoms suma siekė apie 33 mlrd. dolerių.
Iš emigrantų gaunami pinigai yra gyvybiškai svarbūs tokioms šalims kaip Gambija, Liberija, Somalis ir Nigerija bei minėtasis Senegalas.
Pastarajame beveik nėra jokių gamtinių išteklių ir 14 mln. šalies gyventojų gyvena itin skurdžiai.
Nors migrantų iš Afrikos šalių srautai ir yra dideli, tačiau dalis emigrantų afrikiečių sprendimą išvykti iš Europos priima neapsikentę sunkaus gyvenimo ir šeimos ilgesio.
2006 m., kuomet jo žmona pagimdė dvynukes, Mouhamadouas Sallas prisijungė prie į Kanarų salas traukiančių senegaliečių emigrantų. Mėnesį buvęs sulaikytas, galiausiai jis pateko į Ispaniją turėdamas laikiną vizą.
Šioje šalyje jis praleido septynerius metus ir dirbo įvarius darbus, pradedant salotų pakavimu, baigiant rankinių pardavinėjimu, o žmonai kas mėnesį pervesdavo po 200 eurų.
Galiausiai 2013 m. vyriškis pasiėmė visas savo santaupas ir už jas įsigijo tris siuvimo mašinas.
„Savo dukras pažinojau tik iš „Skype“, – sprendimą palikti Ispaniją aiškina M.Sallas.
Į Senegalą grįžęs su brangiomis siuvimo mašinomis, gimtinėje jis įkūrė siuvyklą ir šiuo metu džiaugiasi savo sėkme.
„Daugybė vyrų neturi darbo. Aš uždirbu pakankamai, kad išlaikyčiau savo šeimą, o ir miegu geriau, nes esu namie“, – teigia M.Sallas.
