Energetikos ministerijos pranešime spaudai teigiama, kad tokie klausimai kyla Energetikos ministerijai nagrinėjant gaunamus skundus ir stebint, kaip savivaldybės ir jų įmonės bendrauja su gyventojais.
Pagal dabar esamą atsiskaitymo tvarką minėtų miestų gyventojai sumoka už visą į namą pateiktą šilumą. Tai reiškia, kad gyventojai moka už save, o per „gyvatuko“ mokestį – už kaimynų pavogtą ar nedeklaruotą karštą vandenį. Šių miestų gyventojai tokiu būdu už neapskaitytą šilumą (gyventojams paskirstytą per „gyvatuką“) per metus sumoka apie 33 milijonus litų.
Todėl Energetikos ministerija siekia, kad daugiabučių namų gyventojai už suvartotą karštą vandenį atsiskaitytų tik pagal skaitiklių rodmenis – t. y. veiktų tie patys atsiskaitymo principai kokie yra taikomi atsiskaitant už suvartotą elektros energiją, dujas ir šaltą vandenį. Karšto vandens cirkuliacijos (vadinamasis „gyvatuko“) mokestis būtų pastovaus dydžio, kurį nustatytų Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Iki 2010 m. gegužės 1 d. gyventojai privalės pasirinkti karšto vandens tiekėją, kuris bus juridiškai atsakingas už produkto (karšto vandens) kokybę, jo tiekimą ir apskaitą. Energetikos ministerija pažymi, kad karšto vandens tiekėjo mokestis už naujų skaitiklių priežiūrą yra nuo kelių iki keliolikos kartų mažesnis nei gyventojai dabar permoka už „gyvatuką“.
Pagal Šilumos ūkio įstatymą yra trys karšto vandens tiekimo būdai:
1. Karštas vanduo perkamas iš karšto vandens tiekėjo. Su karšto vandens tiekėju atsiskaitoma pagal bute įrengto karšto vandens apskaitos prietaiso rodmenis + pastovus „gyvatuko“ mokestis + apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis.
2. Šaltas vanduo perkamas iš Geriamo vandens tiekėjo, o šilumos energija jam pašildyti – iš Šilumos tiekėjo. Su kiekvienu tiekėju atsiskaitoma ATSKIRAI pagal įvadinius apskaitos prietaisus už VISĄ name suvartotą produktų kiekį.
3. Individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant KITUS energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą...).
Vyriausybė dar 1997 metais įpareigojo šilumos tiekėjus įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus. Tačiau dalis šilumos tiekimo įmonių rado būdų, kad nereikėtų vykdyti šio nutarimo reikalavimų. Įmonės „Vilniaus energija“, „Kauno energija„ ir jos filialas „Jurbarko šilumos tinklai“, „Litesko“ filialai „Telšių šiluma„, „Palangos šiluma“, „Druskininkų šiluma„, „Kelmės šiluma“ ir „Šilalės šilumos tinklai“ per tą laiką netapo karšto vandens tiekėjomis. Todėl šių įmonių aptarnaujamuose daugiabučiuose namuose karšto vandens apskaitos prietaisai priklauso butų savininkams, jie netikrinami ir neprižiūrimi, todėl neapskaitoma didelė dalis šilumos, kuri tampa „gyvatuko“ mokesčiu.
Tuo tarpu Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Anykščių, Kaišiadorių ir kitų miestų šilumos tiekimo įmonės jau yra karšto vandens tiekėjos. Šios įmonės pirko karšto vandens apskaitos prietaisus, juos įrengė gyventojų butuose bei atliko metrologines patikras. Todėl problemų dėl karšto vandens tiekimo, jo apskaitos ir mokesčių už „gyvatuką“ šių įmonių aptarnaujamuose daugiabučiuose nėra.
