Jomis siūloma atsisakyti socialinių įmonių statuso ir taikyti paramą darbdaviams, įdarbinantiems neįgalius žmones. Taip norima pasiekti, kad parama nepriklausytų nuo įmonės statuso, o tik nuo negalią turinčio žmogaus galimybių.
Buvę socialinės įmonės darbuotojai, kurių darbo sutartis nėra nutraukta, būtų laikomi darbo rinkoje papildomai remiamais ir jiems būtų mokama subsidija darbo užmokesčiui: priklausomai nuo darbingumo lygio kompensuojant 50-75 proc. atlyginimo, bet ne daugiau kaip 1,5 MMA (1095 eurai), asmenims su sunkia negalia subsidija būtų mokama neterminuotai, su vidutine negalia – iki dvejų metų, su lengva negalia – iki šešių mėnesių.
Be to, įteisinama nauja priemonė – subsidija darbo asistento išlaidoms. Ji siektų 62 proc. minimalaus valandinio atlygio (2,77 euro) už kiekvieną asmenį, atsižvelgiant į dirbtą laiką, kai buvo suteikta darbo asistento pagalba. Neįgaliajam pagal poreikį darbo asistentas padės atlikti jo funkcijas.
Be to, techninės pagalbos priemonėms, reikalingoms darbo vietai pritaikyti, maksimalus subsidijos dydis siektų 31 MMA (22,6 tūkst. eurų), patalpoms remontuoti – iki 4,7 MMA (3431 euras). Ji vienam žmogui būtų skiriama ne dažniau kaip kartą per trejus metus.
Numatyta padidinti pagalbos įsidarbinant ir lydimosios pagalbos vienos valandos įkainį – nuo 0,1 iki 0,2 bazinės socialinės išmokos (8,4 euro) už kiekvieną neįgalų asmenį.
Žmogui vienu metu galėtų būti taikomos abi priemonės – įdarbinimas subsidijuojant ir subsidija darbo asistento išlaidoms, jos taip pat galėtų būti derinamos su bedarbių profesiniu mokymu ar darbo vietų pritaikymo subsidijavimu.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tikisi, kad įgyvendinus pokyčius kasmet būtų papildomai įdarbinama per tris tūkstančius neįgaliųjų.
Lietuvoje yra apie 147 tūkst. darbingo amžiaus neįgalių žmonių, iš kurių dirba tik trečdalis, iš jų tik 10 proc. – socialinėse įmonėse.
