„Manyčiau, kad tam tikra nelygiavertė padėtis yra kaip tik iki to minimo įstatymo (Valstybinės kalbos įstatymo - BNS) pataisos priėmimo, todėl, kad pareiga prekybos ir aptarnavimo įstaigų vadovams užtikrinti, kad asmenys būtų aptarnaujami valstybine kalba, yra įtvirtinti jau dabar, tačiau tokios pareigos nėra įtvirtintos fiziniams asmenims, pavyzdžiui, dirbantiems pagal individualią veiklą“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė J.Miliuvienė, taip pat dirbanti Seimo kontroliere.
Anot jos, aptarnavimo srityje vienas pagrindinių darbo įrankių yra bendravimas, todėl lietuvių kalbos mokėjimas galėtų būti laikomas privaloma profesine kvalifikacija.
„Gyventojams tikėtis būti aptarnautiems valstybine kalba yra visiškai natūralu, ypač jeigu yra, tarkim, gyventojų, kurie moka tik valstybinę kalbą ir nemoka jokių kitų kalbų“, – pabrėžė ji.
Tuo metu Vartotojų aljanso viceprezidentas Rytis Jokubauskas teigė, kad toks reikalavimas nebūtinas, o daug vartotojų skundų dėl nesusikalbėjimo nėra.
„Kažkaip tai įvardinti, kad tai yra labai esminė problema ar kad būtinai vienintelis būdas ją spręsti yra įpareigoti tuos asmenis, kurie dirba aptarnavimo sektoriuje, mokėti lietuvių kalbą, matyt, irgi nereikėtų, nes tikrai yra tų tarpinių variantų, kurie priimtini tiek vartotojams, tiek paslaugų tiekėjams“, – LRT radijui sakė jis.
R.Jokubausko teigimu, žmonėms galima leisti pasirinkti, iš kokia kalba kalbančio žmogaus gauti paslaugą.
„Pirmiausia, tai vartotojui svarbiausia gauti informaciją. Tai yra jeigu parduotuvėje ar restorane yra keli padavėjai ar pardavėjai, vienas iš variantų yra ženkliukai, kurie nurodo, kuria kalba kalba tas asmuo. Tai jeigu vartotojui tai kelia kažkokių nepatogumų, jis visada gali pasirinkti tą asmenį, kuris kalba lietuviškai. Tai vienas iš variantų“, – sakė Vartotojų aljanso viceprezidentas.
Problemą bandoma spręsti Lietuvoje daugėjant imigrantų, dirbančių maisto išvežiotojais ar pavežėjais ir nekalbančių lietuviškai.
Kurjerių asociacijos atstovas Gintaras Rukšėnas teigė, kad kai kurios bendrovės atveža žmones iš trečiųjų šalių į Lietuvą būtent šiems darbams. Anot jo, tokie asmenys šalyje būna neilgai, todėl intereso mokytis neturi.
„Jie atvažiuoja trims mėnesiams, kol galioja viza, jie susimoka pinigus už tai, kad jie gautų čia tą darbą. Tarpininkai yra mažosios bendrijos“, – LRT radijui sakė G.Rukšėnas.
„Jų tikslas yra gauti atlyginimą. Aš čia kalbu apie kurjerius. Tie žmonės, jie praktiškai neturi kada mokytis, jie nėra tos terpės, kad būtų kažkokia niša, kad žmogus būtų priverstas. Jiems visiškai nesvarbu yra“, – pabrėžė jis.
Vis dėlto, kurjerių atstovo teigimu, tokį įstatymą priėmus kalbos mokymo atsakomybę turėtų prisiimti darbdavys, o ne darbuotojas: „Darbdavys turi susirūpinti šita problema daugiau negu pats asmuo.“
Dvi dešimtys įvairioms frakcijoms priklausančių parlamentarų siūlo įpareigoti įstatymu su klientais tiesiogiai bendraujančius Lietuvoje dirbančius užsieniečius kalbėti lietuviškai, valstybine kalba ženklinti prekes ir teikti informaciją apie paslaugas.
Seimas ketvirtadienį po svarstymo šioms įstatymo pataisoms pritarė. Pataisoms priimti Seime reikalingas dar vienas balsavimas.
Jeigu Seimas tokias Valstybinės kalbos įstatymo pataisas priims, jos įsigalios nuo 2026 metų sausio.
Įstatymo pakeitimais siūloma gamintojus, pardavėjus, paslaugų teikėjus įpareigoti teikti vartotojams svarbiausią informaciją apie prekes ir paslaugas valstybine kalba ir ja ženklinti prekes. Išimtis siūloma taikyti, kai reikalavimas mokėti lietuvių kalbą būtų nepagrįstas teisės dirbti ribojimas.
Pernai Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba surašė 192 protokolus dėl ženklinimo pažeidimų. Maždaug penktadalis jų susiję su tuo, kad nebuvo instrukcijų valstybine kalba.
Migracijos departamento praėjusių metų duomenimis, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius pirmą kartą šalies istorijoje perkopė 200 tūkst. ribą.
