Psichologai jau seniai yra pastebėję, kad finansinio elgesio rutina gali nemažai atskleisti apie santykius šeimoje. Senas klasikinis zefyro testas parodė ne tik penkiamečių gebėjimą kontroliuoti impulsus ir atidėti malonumą dėl didesnio rezultato. Eksperimentas psichologams padėjo užčiuopti, kuriems vaikams trūksta disciplinos, kuriems – artimo ryšio, saugumo ir tėvų dėmesio, nes šis trūkumas neretai kompensuojamas vartojimu, t. y. valgant zefyrą.
SEB banko iniciatyva Lietuvoje neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kišenpinigių kas mėnesį vaikams neskiria tik 1 iš 10 apklaustųjų. Reguliariai atžaloms pinigų duoda 48 proc., o 39 proc. respondentų lėšų skiria kartais.
Periodiškumas ir nuoseklumas yra visų įpročių pagrindas. Jeigu sumanėte įveikti maratoną, turite bėgioti reguliariai. Jeigu norite išmokti skambinti pianinu, patartina groti kasdien. Taigi, turint finansinį tikslą reikia ugdyti atitinkamus įpročius. Gera žinia ta, kad daugiausia pastangų įpročiams suformuoti reikia tik iš pradžių. Ilgainiui jie taps dienos rutinos dalimi.
Kiekvienas pirmadienis galėtų būti diena, kai vaiko savaitės biudžetą papildo naujas įnašas. Kartu tai ir proga plėsti ir stiprinti jaunųjų šeimos narių finansinį raštingumą. Pradinukams ar paaugliams suteiktas finansines pamokas tėvai galės įvertinti, kai atžalos žengs pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius.
Didele vaiko pažanga galima laikyti vien tai, jeigu jis ar ji išmoksta taikyti paprastus principus: neišleisti visų pinigų iškart, planuoti išlaidas ir paskirstyti pinigus, taip pat – taupyti ateičiai savo didesniems norams. Minėtų principų taikymas prasideda nuo suvokimo, kad pinigai yra ribotas išteklius: jie gali pasibaigti dar tą patį pirmadienio vakarą, o gali – penktadienį. Arba, priešingai, net ir po sekmadienio pinigų gali likti.
Asmeninis savaitės ar mėnesio biudžetas ugdo jauno žmogaus savarankiškumą. Susitarimu grįsta piniginė laisvė padeda patenkinti autonomijos poreikį, asmenybės raidai ypač svarbų paauglystės laikotarpiu.
Laisvė valdyti savo finansus ir atsakyti už sprendimus yra geriausia finansinio raštingumo pamoka, kai žinios įtvirtinamos praktiškai. Todėl svarbu, kad vaikas nuolat gautų žinių ir patarimų, kaip valdyti finansus, kad šeimoje galėtų diskutuoti, kiek pinigų išleisti, kiek pataupyti, kodėl skiriasi vasaros ir žiemos išlaidos ir t. t. Įkvėpimo šiems pokalbiams visada suteiks mėnesio ar ketvirčio sąskaitos išrašai, įsigyti pirkiniai, ateities lūkesčiai.
Finansiškai raštingas moksleivis turėtų gebėti atskirti būtinąsias savo poreikių išlaidas, pavyzdžiui, už pietus mokykloje ar transportą. Kita išlaidų dalis turėtų būti priskirta prie norų eilutės – šiuos pinigus vaikas galėtų leisti pramogoms, laisvalaikiui. Galiausiai, likusi biudžeto dalis yra tarsi finansinis zefyras – taupyti ar net investuoti skirti pinigai. Jie turėtų kauptis brangesniam pirkiniui.
Ši paprasta trijų elementų biudžeto skirstymo sistema padės vaikui įsisąmoninti, kad pinigai gali būti išleisti ne tik maloniems dalykams. Dėl to vaikams teks nagrinėti savo poreikius, vertinti
prioritetus ir, žinoma, skaičiuoti. Neabejoju, kad stebėdami ir drauge analizuodami vaikų pažangą finansinio raštingumo pamokų gaus ir tėvai.
Per jau minėtą SEB banko apklausą daugiau negu pusė (56 proc.) jų patvirtino, kad atskiria kišenpinigius ir lėšas, skirtas maistui mokykloje įsigyti. Trečdalis (32 proc.) duoda vieną sumą visiems poreikiams patenkinti. 10 proc. respondentų vaikams duoda pinigų tik maistui mokykloje nusipirkti. Kuriai iš šių grupių priskirtumėte save jūs?
Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, pokalbiai su vaikais yra geriausias būdas kontroliuoti ir ugdyti jų finansinę elgseną, pagrįstą aiškiomis taisyklėmis ir susitarimais. Vien pinigų davimas tinkamos elgsenos nesuformuos. Gali nutikti priešingai – leisdami pinigus be aiškaus tikslo vaikai gali patirti daugiau žalos negu naudos.
