Už šildymą ES gyventojai, įsikūrę vidutiniuose, maždaug 50 kvadratinių metrų dydžio, butuose, moka įvairiai. Turtingoje Danijoje tokio būsto apšildymas nekainuoja nė 150 litų per mėnesį. Tiesa, danai jau senokai būstams šildyti naudoja atsinaujinančius energijos išteklius. Estijoje ir Latvijoje už šildymą per mėnesį tenka sumokėti apie 300 litų. Mūsų kaimynai, kaip ir mes, šildosi dujomis, bet daugiau naudoja biokuro. Airijoje per mėnesį šildymas kainuoja kiek daugiau nei 414 litų, o Paryžiuje vos už 34 kvadratinių metrų būsto apšiltinimą šaltais žiemos mėnesiais gyventojams tenka pakloti daugiau nei 500 litų. Tačiau ir airiai, ir paryžiečiai būstus šildo elektra.
Šie skaičiai rodo, kad lietuviai ne vieninteliai pasaulyje už šildymą moka brangiai, tačiau tik Lietuvoje kiekvienas šildymo sezonas kelia vis daugiau panikos.
Socialinė bėda
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius pažymi, kad Lietuvoje šildymas jau kurį laiką yra tapęs ne ekonomine problema, bet tikra socialine katastrofa.
Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal tai, kokią dalį sukuriamos BVP dalies vienam gyventojui namų ūkis išleidžia šildymui. Lietuvoje šildymui išleidžiama 9 proc. nuo vieno gyventojo sukuriamo BVP. Šiek tiek mažiau lėšų – po 8 proc. – šildymui skiria Lenkija, Latvija ir Estija. Tuo metu, pavyzdžiui, Rusijoje išlaidos šildymui siekia 5 proc. pajamų, o Europos Sąjungos šalys rikiuojasi gerokai žemiau 5 proc. ribos.
Anot V.Lukoševičiaus, Lietuvoje kiekvienas šildymo sezonas tampa nelaime dėl to, kad mūsų šalyje šildymo kilovatvalandės kaina nedaug skiriasi nuo europinės, bet lietuvių atlyginimai kol kas toli nuo Europos vidurkio.
„ES žemesnis nei Lietuvoje pragyvenimo lygis yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje, tačiau ten dėl šilto klimato šildymas nėra aktualus, todėl lietuviams, kurie ir taip uždirba nedaug, mokesčiai už šildymą kasmet tampa priežastimi lieti graudžias ašaras“, – „15min“ sakė V.Lukoševičius.
Eksperto įsitikinimu, kone didžiausius, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį, mokesčius už šildymą lietuviai moka dėl to, kad iki šiol gyvena nerenovuotuose būstuose, o šildymo sistema, ypač didžiuosiuose miestuose, iki šiol paremta tik gamtinių dujų naudojimu.
„Įmonių kainodara beveik nesikeitė dešimt metų, brango tik kuras. Tad dabar pas mus kuras pats brangiausias, o namai – patys prasčiausi. Estai jau renovavo apie 25 proc. namų ir aktyviai naudoja biokurą ir skalūnines dujas, Lenkijoje renovuota apie 60 proc. namų ir naudojamos skalūninės dujos“, – kaimynų pasiekimus vardija V.Lukoševičius.
Pasak jo, dėl šių priežasčių Lietuvos gyventojų išlaidos šildymui didžiausios kone visoje Europoje ar net pasaulyje.
„Kai padaugini kilovatvalandės kainą iš sunaudotų kilovatvalandžių, dar padaliji iš to, kad kišenė tuščia, ir pridedi tai, kad visuose sovietiniuose namuose šilumos negalima reguliuoti individualiai, tai ir išeina, kad žmogus pinigų neturi, bet jam bruka tą didžiulę sąskaitą kas mėnesį ir jis neturi teisės atsisakyti paslaugos“, – apgailestauja ekspertas.
2 milijardai
Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovas Vaclovas Miškinis taip pat mano, kad Lietuva smarkiai atsilieka modernizuodama šilumos ūkį. Anot jo, kilovatvalandės kaina Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, kurios taip pat iš sovietmečio paveldėjo gamtinėmis dujomis paremtą šildymo ūkį, bet jį kur kas labiau modernizavo, iš tiesų tesiskiria vos 1–2 centais. Tačiau menkas kainos skirtumas, pasak energetiko, nėra priežastis nieko nedaryti.
V.Miškinio įsitikinimu, Lietuva turėtų kuo labiau skatinti biokuro naudojimą, nes sudegindama didžiausią kiekį gamtinių dujų ne tik verčia savo gyventojus mokėti milžiniškas sąskaitas už šildymą, bet ir pati gali sulaukti finansinių nuobaudų iš ES.
„Biokuras yra neišvengiamas ne tik dėl 2–3 centais pigsiančios šilumos kilovatvalandės. Negalima pamiršti ir to, kad Lietuva yra įsipareigojusi iki 2020 m. šilumos ūkyje iki 55 proc. šilumos gaminti iš biokuro. Norint šį pažadą įvykdyti, jau dabar būtina skatinti jo naudojimą. Ypač svarbus biokuras didžiuosiuose miestuose, nes vien miesteliai Lietuvos neišgelbės, vilniečiai liks pikti, o ir įsipareigojimų neįvykdysime, teks mokėti baudas“, – mano V.Miškinis.
Dabar pas mus kuras pats brangiausias, o namai – patys prasčiausi, – sako V.Lukoševičius.
Jo skaičiavimais, Lietuva, kad įvykdytų įsipareigojimus ES, per aštuonerius metus į šilumos ūkius turi investuoti apie 2 mlrd. litų. Todėl Vyriausybės savivaldybėms pažadėta 100 mln. litų suma biokuro sistemoms diegti atrodo gan juokinga.
Energetikos konsultanto V.Lukoševičiaus teigimu, tokia suma išgelbėtų tik mažas savivaldybes, o biokurui deginti būtini įrenginiai Vilniui ar Kaunui kainuotų 3–5 kartus daugiau, nei į šilumos ūkio modernizavimą pasiryžo investuoti Vyriausybė.
Monopolijų įkaitai
Ekspertai neatmeta, kad Lietuvos valdžią nuo spartesnio biokuro diegimo irgi atgraso monopolijų baimė. Dabar savivaldybėms biokuro daugiausia parduoda asociacija „Litbioma“, kuriai vadovauja su koncernu „Icor“, taip pat užsiimančiu biokuro gamyba, artimai susijęs Remigijus Lapinskas. Be to, „Vilniaus energiją“ valdanti Prancūzijos bendrovė „Dalkia“ jau paskelbė apie planus sostinėje statyti galingą biokuro jėgainę.
Tačiau, V.Lukoševičiaus įsitikinimu, monopolijų nereikėtų labai bijoti: jų išskaidymas ir didesnės konkurencijos kūrimas yra valstybės rankose. „Žinoma, kad ir biokuro gamintojai susikompromitavę. Paėmus bet kurį sektorių, bet kurią sritį, visur rasi kriminalinių baudžiamųjų dalykų, bet dėl to mes nenustojame gyventi. Dėl vienetinių atvejų stabdyti pažangaus proceso negalima“, – mano jis. Ekspertas primena, kad Lietuva iš per didelės monopolijų baimės rizikuoja ilgai likti rusiškų dujų įkaitė.
Dujos ar biokuras?
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, 2010-aisiais Lietuvoje šilumos gamybai sunaudota iš viso 934,5 tūkst. tonų naftos ekvivalento (tne), iš jų 74,4 proc. sudarė rusiškų gamtinių dujų, kurias tiekia Rusijos koncernas „Gazprom“, deginimas. O iš atsinaujinančių elektros šaltinių pagaminta apie 19,3 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos.
ES šalių šilumos ūkiuose jau kelis dešimtmečius įdiegtos technologijos, brangias dujas pakeitusios pigesniu biokuru, kuris jau sudaro per 80 proc. bendro kuro kiekio.
Per dvylika 2011 metų mėnesių iš Rusijos importuojamos gamtinės dujos Lietuvos šilumos tiekimo įmonėms pabrango beveik trečdaliu – nuo 1 411 iki 1 850 Lt/tne. O biokuro kaina išliko daugiau kaip perpus mažesnė – apie 750 Lt/tne.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, gamtines dujas vartojančiuose miestuose vidutinė šilumos kaina 2011-ųjų gruodžio mėnesį buvo 30 ct/kWh, biokuru šildomuose – 20 ct/kWh.
Lietuvos energetikos mokslininkų skaičiavimu, 2020 metais šilumos kaina sudarys apie 25 ct/kWh tuose miestuose, kuriuose šiluma gaminama naudojant biokurą. Miestuose, kuriuose šiluma gaminama naudojant dujas, šilumos kaina sieks apie 50 ct/kWh.
