Norinčiųjų gauti socialinį būstą Vilniaus mieste visada buvo ir yra daugybė. Kaip apskaičiavo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyrius, šiuo metu tokioje eilėje rikiuojasi beveik 7 tūkst. vilniečių šeimų. Ir ši eilė kasmet vis ilgėja: 2011 metais joje buvo 6 010 šeimų (išnuomotas 51 butas), 2012 m. – jau 6 289 (išnuomoti 64 butai), o pernai šis skaičius išaugo iki 6 638 šeimų, išnuomoti buvo vos 36 butai.
Butų trūksta
Eilėje socialiniam būstui gauti rikiuojasi beveik 7 tūkst. vilniečių šeimų. Ir ši eilė kasmet vis ilgėja: 2011 metais joje buvo 6 010 šeimų, 2012 m. – jau 6 289, o pernai šis skaičius išaugo iki 6 638 šeimų.
Anot Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus vyriausiosios specialistės Dalytės Tumilevičienės, daugiau išnuomoti butų tiesiog nėra jokių galimybių – butų trūksta, nuomojami tie, kurie atsilaisvina ir yra tinkami gyventi.
Iš viso socialinių būstų Vilniaus savivaldybė turi 3854, išnuomoti dabar yra 3742. Šiuo metu tebestatomas naujas gyvenamasis namas, kuriame bus įrengti 79 socialiniai būstai. Darbų pabaiga numatyta kitąmet.
Sostinėje esantį socialinį būstą patikėjimo teise valdo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“. Kaip teigia įmonės direktoriaus pavaduotoja Rosita Žibelienė, tokių butų yra visose Vilniaus seniūnijose, daugiausia – Pilaitės seniūnijoje (649 vnt.), Naujininkuose (461 vnt.), Senamiestyje (435 vnt.), Naujojoje Vilnioje (324 vnt.).
D.Tumilevičienės tvirtinimu, dalis butų nėra apgyvendinta dėl to, kad prieš išnuomojant atsilaisvinusį butą naujai šeimai, jei reikia ir yra galimybių, butas remontuojamas. Arba sukviečiama komisija, kuri nustato, ar patalpos yra tinkamos gyventi, ar tikslinga jas remontuoti. Be to, ilgiau užtrunka išnuomoti ir dalį buto ar kambarį 3-4 kambarių butuose, kai likusių kambarių savininkas yra privatus asmuo, su kuriuo tenka dalintis bendra virtuve, sanitariniu mazgu ir kitomis patalpomis.
Vis dėlto visi šie butai, nors ir ne visi atrodo patraukliai, yra išties nemenkas Vilniaus savivaldybės turtas – jo vertė siekia net 160,8 mln. Lt.
„Visiškai nesitvarko“
Vilniaus tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos ir Kontrolės komiteto narys Vidas Urbonavičius itin kritiškai vertina tai, kaip sostinės savivaldybė tvarkosi su jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Esą „visiškai nesitvarko“.
„Tik prieš metus buvo suskaičiuota, kiek savivaldybė turi gyvenamųjų patalpų. Iki tol buvo kalbama apie vienokius ar kitokius skaičius, bet dabar turimi duomenys parodė, kad tie skaičiai skiriasi net beveik tūkstančiu, buvo minimas kur kas mažesnis skaičius, negu realiai tų butų yra“, – vieną iš neefektyvaus šio turto valdymo pavyzdžių nurodė V.Urbonavičius.
Visi šie butai, nors ir ne visi atrodo patraukliai, yra išties nemenkas Vilniaus savivaldybės turtas – jo vertė siekia net 160,8 mln. Lt.
Kitas dalykas – nurodyta likutinė šio turto vertė.
„Pavyzdžiui, Stiklių gatvėje 100 kv. m buto likutinė vertė yra 30 tūkst. Lt, nes butas yra sename name ir labai nudėvėtas. Bet jeigu paskaičiuotume komercinę vertę, tai jis būtų gal vertas ir milijono. Vieta ten kainuoja labai brangiai, juk kvadratinis metras centre vertinamas maždaug nuo 7 tūkst. Lt. Tada ir paaiškėtų, kad tas mūsų turtas yra vertas ne apie 200 mln. Lt, o 1,5 mlrd. Lt“, – kalbėjo tarybos narys.
Tačiau labiausiai opozicijos atstovui į akis krenta keisti privatizavimo sandoriai, kai leidžiama bute gyvenantiems žmonėms jį įsigyti už likutinę vertę. „Juk socialinis būstas turi būti skiriamas nepasiturinčioms šeimoms, kurios negali savo lėšomis tokio turto įsigyti.
Bet kai kai kurie iš jų gauna butą tokioje prestižinėje vietoje, staiga suranda lėšų – 20, 40 ar 60 tūkst. Lt tam turtui įsigyti ir nori jį išsipirkti. Dar keistesni dalykai pradeda vykti, kai tas gyventojas „įsigyja“ butą, kuris iš jo staiga yra nuperkamas įmonės. Vilniuje yra kelios įmonės, kurios taip dirba, o savivaldybės užkulisiuose yra kalbama, kad jos siejamos su valdininkais ir politikais“, – teigė V.Urbonavičius.
Pasigenda skaidrumo
Politiko teigimu, daugiausia abejonių ir įtarimų kelia šio proceso neskaidrumas – informacija apie pardavimus tarybos nariams neteikiama.
Sostinės savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamentas aiškina, kad privatizuoti socialinį būstą galima tik pritaikius Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo išimtis. Visais kitais atvejais šis būstas skirtas tik nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į jį. Arba parduodamas aukcione.
Apie tai kalba ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, tikindamas, kad iš esmės nuomininkai galimybių įsigyti už likutinę vertę socialinio būsto neturi: „Visi pirkimai gali vykti tik tokiu atveju, kai įvertinama rinkos vertė, ir viešojo aukciono metu. Galimybės pusvelčiui nusipirkti tokius butus nėra, tai nebūtų sąžininga.“
Bet V.Urbonavičius su tokiais mero teiginiais nesutinka – jo tvirtinimu, ne viename tarybos posėdyje buvo svarstomi klausimai dėl butų pardavimo.
„Be jokių aukcionų, o gyventojams, kuriems jie ir buvo suteikti. Savivaldybės turtas turi būti parduodamas tik aukciono būdu, bet yra įstatyme išimčių socialiai remtiniems, į Lietuvą grįžusiems tremtiniams, jiems suteikiama teisė įsigyti tuos būstus ne aukciono būdu, neretai už likutinę vertę. Tokių atvejų turime ne tik Senamiestyje, bet ir Pilaitėje, kur labai analogiškai yra parceliuojami naujai pastatyti butai už simbolinę kainą, neturinčią nieko bendro su rinkos verte“, – tvirtino TS-LKD atstovas.
Nori mažiau biurokratijos
Juk socialinis būstas turi būti skiriamas nepasiturinčioms šeimoms, kurios negali savo lėšomis tokio turto įsigyti. Bet kai kai kurie iš jų gauna butą tokioje prestižinėje vietoje, staiga suranda lėšų – 20, 40 ar 60 tūkst. Lt tam turtui įsigyti ir nori jį išsipirkti, – teigė V.Urbonavičius.
Vilniaus meras sutinka – dalis turimų butų tikrai turėtų būti parduota, nes jie tik kelia miestui problemų, nėra tinkami apgyvendinti žmones, kuriems šios paslaugos reikia.
Tačiau procedūra nėra lengva: būstas pirmiausia turi būti pripažintas netinkamu gyventi, o tai yra sudėtinga, jeigu visas namas nepripažįstamas netinkamu gyventi. Tai taip pat sunku padaryti, nes būtina gauti kaimynų sutikimą.
„Reikia atlikti vertinimą, o jis kainuoja. Juk kalbame ne apie vieną, o apie šimtus butų, tad tam reikia šimtų tūkstančių, vos ne milijoninių sumų“, – tikino A.Zuokas.
Vis dėlto šiuo metu yra apie 200 butų, kurie netinkami gyventi ir juos ketinama privatizuoti. „Jeigu įstatymai leistų, mes mielai padarytume ir mainus arba leistume kaimynams nusipirkti. Nes dažnai tie butai yra sovietmečio palikimas – buvo didelis butas, jį suskaldė į kelias dalis. Viena šeima gyvena privatizavusi savo dalį, kita dalis yra savivaldybės ir nuomojama kaip socialinis būstas. Nei vieni, nei kiti nėra patenkinti. Ir jeigu būtų įmanoma, kaimynas įsigytų tą kambarį ir pasigerintų savo gyvenimo kokybę. Gaila, kad šiandien per daug biurokratinių suvaržymų, kurie neleidžia racionaliai disponuoti arba naudotis šiuo turtu“, – teigė meras.
Po Naujųjų metų, jeigu Vyriausybė spės patvirtinti naująją tvarką, savivaldybė jau ketina turėti ne tik socialinius būstus, bet ir tam tikrą municipalinių butų fondą. Šie butai galėtų būti nuomojami už didesnę kainą tiems žmonėms, kurie gyvena socialiniame būste, tačiau jų padidėjusios pajamos jau nebeatitinka valstybės nustatytų ribų – viršija jas, tarkim, 10 proc. Anot A.Zuoko, šias šeimas jau reikia kraustyti iš socialinių būstų, tačiau vargu ar jie turi pakankamai pinigų susirasti nuomojamą butą rinkoje.
V.Urbonavičius įsitikinęs, kad teisingas sprendimas buvo nebeleisti perduoti socialinius butus savivaldybės įmonėms, nes tokiu būdu ne kartą buvo didinamas šių įmonių („Start Vilnius“ ir kitų) įstatinis kapitalas. Bet tam pasipriešino Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ir dabar šie butai grąžinami atgal į Vilniaus miesto socialinių būstų fondą.
Politikas taip pat siūlo viešai skelbti laukiančiųjų socialinio būsto eiles ir kam koks butas atitenka.
Skolos – milijoninės
Reikia atlikti vertinimą, o jis kainuoja. Juk kalbame ne apie vieną, o apie šimtus butų, tad tam reikia šimtų tūkstančių, vos ne milijoninių sumų, – tikino A.Zuokas.
Vis dėlto bent kol kas socialinio būsto vertė tik popieriuje siekia per 160 mln. Lt. O realybėje šis turtas skolų nuskurdintai Vilniaus savivaldybei neša tik nuostolius. Bendra „Vilniaus miesto būsto“ skola 2013 metų pabaigoje buvo daugiau nei 16,5 mln. Lt.
Vien per praėjusius metus gyvenamųjų patalpų nuomininkų įsiskolinimai už gyvenamųjų patalpų nuomą „Vilniaus miesto būstui“ išaugo beveik 890 tūkst. Lt, o skola už patalpų šildymą ir karštą vandenį padidėjo 855 tūkst. Lt. Skolas atgauti bandoma per teismus – pernai įmonė pateikė 513 ieškinių, kurių bendra vertė sudarė net 1,7 mln. Lt.
„Pagrindinė augančių skolų priežastis ta, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ klientas yra socialinio būsto nuomininkas, kuriam patalpos išnuomojamos vadovaujantis savivaldybės tarybos arba savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal galiojančią tvarką.
Taigi, įmonė gauna pajamas iš specifinės socialinės grupės gyventojų, kurių didžioji dauguma gauna itin mažas pajamas arba gyvena iš socialinių pašalpų, todėl didelė dalis yra nemokūs“, – milžiniškų skolų priežastis aiškino „Vilniaus miesto būsto“ direktoriaus pavaduotoja R.Žibelienė.
Dar viena priežastis – pasikeitę teisės aktai, pagal kuriuos kitaip skaičiuojama nuoma. Daliai gyventojų buvo perskaičiuotas gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis, nepritaikius 0,4 dydžio nuomos mokestį mažinančio koeficiento, jeigu nebuvo pateikti reikalingi dokumentai. „Dėl to nuomos mokestis padidėjo beveik dvigubai.
Atitinkamai didėjant nuomos mokesčiui, didėja ir įsiskolinusių nuomininkų skaičius, o didėjantis gyvenamųjų patalpų nuomininkų įsiskolinimas už patalpų šildymą didina įmonės įsiskolinimus tiekėjui“, – teigė R.Žibelienė.
Be to, įmonė iš surinktų nuomos pinigų negali sumokėti skolų paslaugų tiekėjams – šie pinigai yra skirti gyvenamosioms patalpoms, bendrojo naudojimo patalpoms prižiūrėti ir administravimo išlaidoms.
