Neabejojo, kad grįš
Porą metų prieš gimstant sulčių spaudyklos idėjai A.Marcinkevičius uždarbiavo Norvegijos statybose. „Nuo pat pirmosios dienos ten žinojau, kad niekada čia neliksiu. Nesvarbu, kad atlyginimas buvo geras. Man norėjosi turėti ką nors savo. Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau policijoje, nepavykus suderinti nemokamų atostogų teko pasirinkti kas svarbiau – verslas ar konkreti darbo vieta.Taigi, pradėjau sukti galvą, ieškodamas patrauklios idėjos, tiesa, tai dariau dar Norvegijoje“, – kaip kilo mintys imtis nuosavo verslo, prisiminė vyras.
Nuo pat pirmosios dienos ten žinojau, kad niekada čia neliksiu. Nesvarbu, kad atlyginimas buvo geras, – teigė A.Marcinkevičius.
A.Marcinkevičius pasakojo, kad konkreti verslo idėja kilo kartą iš Šakių nuvažiavus į kito miesto obuolių spaudyklą išsispausti sulčių: „Spaudykloje teko palikti obuolius, o kitą dieną atvažiuoti pasiimti sulčių. Pamaniau – labai brangu du kartus važinėti.
Be to, kitą dieną neturėjau tam laiko. Tad parvažiavau į Šakius ir nulėkiau pas draugą Ramūną su idėja – darom vaisių ir daržovių spaudyklą, kurioje ne tik išspausime, bet ir pasterizuosime sultis bei pilstysime į pakuotes.“
Ne vienerius metus emigranto duonos Danijoje ragavusio bičiulio R.Venslovaičio galvoje mintys apie nuosavą verslą sukosi taip pat, todėl bičiulio pasiūlymas atrodė patrauklus. „Nuolat kirbėjo mintis apie kokį nors savą verslą Lietuvoje. Su bičiuliais buvome pradėję gaminti vidaus baldus. Iš pradžių net neturėjau patirties kaip tai daryti, o krizės metu Lietuvos baldų pramonę palietusi krizė sužlugdė pradėtą verslą.
Išgirdęs Artūro pasiūlymą iškart susidomėjau. Nutarėme paskaičiuoti, kokių reikia investicijų. Tuomet susidūrėme su problema – nežinojome, kaip skaičiuoti, iš kur gauti įrangos, kiek ji kainuoja, kiek elektros eikvoja, kiek kainuoja patalpos ir pan. Taigi nusprendėme keliems mėnesiams šią idėją „uždaryti į stalčių“, – prisiminimais dalijosi vienas „Sulčiuko“ įkūrėjų.
Norint iš tiesų pasiekti teigiamų rezultatų bene svarbiausi dalykai, pasak A.Marcinkevičiaus, nebijoti ir nesustoti pasitaikius pirmoms kliūtimis.
Po kelių mėnesių A.Marcinkevičius dalyvavo „Verslios Lietuvos“ seminare apie verslo pradžiamokslį ir draugai vėl sugrįžo prie savo idėjos. „Į laikraštį įdėjome skelbimą, kad ieškome patalpų. Pamatę, kiek reikia investuoti į patalpų paruošimą ir jų nuomos kainą, supratome, jog teks suktis kitaip... Nutariau išnaudoti savo name esantį garažą ir čia įrengti spaudyklą. Susėdom esu Ramūnu ir nusprendėme – darom!“, – pasakojo pašnekovas.
Lengva nebuvo
A.Marcinkevičius tikino, kad pradžia iš tiesų nebuvo lengva, tačiau džiaugėsi, kad bičiulių idėja patikėjo „Versli Lietuva“. „Jie nuolat ragino veikti, konsultavo juridinės formos pasirinkimo, mokesčių bei kitais aktualiais klausimais. Šiuo metu esame pasirašę su įstaiga ir Metinės globos sutartį, kuri numato, kad konsultuotis įvairiais rinkodaros ir kitais su verslu susijusiais klausimais galime nuolat. Tai jaunam verslui – labai naudinga“, – pasakojo MB „Sulčiukai“ direktorius A.Marcinkevičius.
Pašnekovas tikino, kad „Verslios Lietuvos“ atstovės Eglės Stebulienės teikiamos profesionalios konsultacijos čia ir dabar, leido jiems sutaupyti daug brangaus laiko. „Nereikėjo patiems ieškoti teisininko ar buhalterio, nes atsakymus į rūpimus klausimus dažniausiai gaudavo tuoj pat. Buvo situacijų, kai Eglė patarė įvertinti tam tikras sąlygas ar grėsmes, apie kurias mes dar net nebuvom pagalvoję“, – pabrėžė A.Marcinkevičius.
Svarbiausia – nebijoti ir nesustoti
Norint iš tiesų pasiekti teigiamų rezultatų bene svarbiausi dalykai, pasak A.Marcinkevičiaus, nebijoti ir nesustoti pasitaikius pirmoms kliūtimis. O pastarųjų, verslininko teigimu, „Sulčiukų“ kelyje buvo.
„Pamenu, labai norėjome suspėti iki obuolių skynimo sezono pradžios, turėjome 2–3 mėnesius pasiruošimui. Nuolat persekiojo jausmas, kad jei šįmet to nepadarysime, kas nors kitas įgyvendins analogišką idėją. Atrodė, kad kažkas kvėpuoja mums į nugarą, taigi labai skubėjome“, – pasakojo „Sulčiukų“ direktorius.
Visų pirma, reikėjo pradėti rūpintis įranga, kurią bičiuliai įsigijo iš vienos Lietuvos įmonės. „Teko pasiimti paskolą iš Kredito unijos. Tiesa, šią paskolą gavome be didelio vargo. Tačiau parkeliavus įrangai paaiškėjo, kad mums reikės galingesnio elektros įvado! Tam reikalingas projektas ir krūva pinigų, kurie nebuvo numatyti mūsų biudžete... Džiugu, jog šią bėdą mums pavyko išspręsti per 2 mėnesius“, – apie pirmuosius nesklandumus pasakojo R.Venslovaitis.
Pirmųjų klientų „Sulčiukai“ sulaukė vos atsidarę, o tada prasidėjo darbas visu tempu – be atostogų ir iki išnaktų.
Pirmųjų klientų „Sulčiukai“ sulaukė vos atsidarę, o tada prasidėjo darbas visu tempu – be atostogų ir iki išnaktų. „Kai atvyko pirmieji klientai, buvome tik pabaigę viską įsirengti, dar net įrankių neišsinešę iš patalpos“, – prisiminė A.Marcinkevičius. „Aš buvau nuvažiavęs į parduotuvę nusipirkti trūkstamos žarnelės. Paskambinau Artūrui, o jis sako „negaliu kalbėt – jau pilnas kiemas klientų!“ – šypsodamasis pridūrė R.Venslovaitis.
Darbo buvo tiek, kad vienas pasiėmė atostogų, o kitas apskritai išėjo iš turėto darbo, nes spausti sultis reikėjo kone dieną naktį. „Sulčiukai“ taip dirbo tol, kol susidūrė su dar viena problema – „sprogo“ sulčių spaudimo įrenginys. „Tada man visas gyvenimas perbėgo pro akis tikrąja to žodžio prasme... Apsidairiau ir pamačiau ant lubų, sienų ir grindų vien tik obuolių išspaudas!“ – pasakojo R.Venslovaitis.
Įrenginio taisymas užtruko savaitę, per kurią sulčių spaudykla prarado labai daug klientų. „Spausti obuolius su klientu sutikimu vežėme į kitą spaudyklą, o patys tik pasterizuodavome ir išpilstydavome į pakuotes. Jau tuomet obuolių kvapo pakęsti nebegalėjome (juokiasi). Tada, pamenu, mums labai stipriai padėjo Šakių savivaldybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui, gavome 5 000 Lt“, – džiaugėsi įmonės vadovas.
Einant sezonui į pabaigą, R.Venslovaičio teigimu, bičiuliai suprato, kad kitą sezoną turės būtinai įsigyti naują elevatorių ir pasterizatorių, kad pasilengvintų sau darbą bei būtų pajėgūs aptarnauti dar daugiau klientų.
„Planavome, kad investicijos atsipirks per trejus metus, tačiau atsipirko jau per pirmąjį sezoną, todėl nusprendėme rizikuoti ir imti antrąją paskolą naujai galingesnei įrangai įsigyti. Deja, nepavyko gauti paramos iš Europos Sąjungos fondų ar paskolos iš Kredito unijos. Kreipėmės į įvairius bankus ir mumis patikėjo tik Šiaulių bankas – ačiū jiems.
Užsienyje susiradome naują įrangą, užsisakėme ir įmokėjome 30 proc. avanso, nors vis dar neturėjome oficialaus atsakymo, jog gausime paskolą iš Šiaulių banko! Tačiau spjovėme į viską ir rizikavome. Tada mus konsultavo ir nenuleisti rankų vėl ragino VšĮ „Versli Lietuva“, kuri konsultuodavo juridiniais klausimais“, – atviravo „Sulčiukų“ direktorius.
A.Marcinkevičius džiaugėsi, kad vis dėlto pavyko įgyvendinti savo tikslus: „Džiaugiamės pagaliau turėdami naują juostinį presą, nes dabar nereikės naudoti merlių ar maišų. Taip pat įsigijome plovyklę, elevatorių ir traiškyklę viename įrenginyje. Tokius pramoninius įrenginius Šakių rajone turime tik mes“, – pasakojo pašnekovas.
„Dabar obuolius subėrus į plovyklę, procesas baigiasi išpilstymu į pakuotes, net neprisilietus prie obuolių. Taip pat klientams siūlysime ir pakuočių asortimentą: metalizuotus šviesai atsparius maišelius, medines dėžutes, padėkliukus ir kt. Ketiname spausti ne tik obuolius, bet ir kitus vaisius bei juos maišyti. Sakykime, apelsinus, mandarinus, ananasus, svarainius ir kitus vaisius su uogas – avietėmis, serbentais, vyšniomis ir pan. Mes ne tik atliksime paslaugą, bet ir supirksime obuolius ir pardavinėsime sultis, tad neturintys obuolių klientai galės jų iš mūsų nusipirkti“, – „Sulčiuko“ planus pristatė vadovas.
Nors ir buvo įvairių sunkumų, abu vyrai labai džiaugiasi vis dėlto pasiryžę įgyvendinti savo idėją. Dar tik mąstantiems realizuoti savo verslo planus A.Marcinkevičius patarė nestokoti noro ir tikėti savo idėja. „Nebijokite kreiptis pagalbos į savivaldybę, „Verslią Lietuvą“, verslo informacijos centrus ar panašias įstaigas. Tikrai sulauksite pagalbos“, – ragino verslininkas. Jo teigimu, svarbiausia nebijoti ir nenuleisti rankų pirmai problemai iškilus.
