Žurnalas „Veidas“ rašo, jog Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Vaidotas Tamulėnas sutinka, kad dabartinis draudimo sistemos modelis panaikina savireguliacijos mechanizmą ir sukuria moralinės rizikos problemą: žinodami, kad visa indėlių suma ir palūkanos garantuojami valstybės, indėlininkai turi ekonominių paskatų rinktis pačias didžiausias palūkanų normas siūlančius finansų rinkos dalyvius, kurie paprastai ir rizikingesni.
„Taigi toks elgesys, kuris racionalus kiekvienam atskiram indėlininkui, sukuria nepageidaujamą poveikį visų Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu“, – sakė V.Tamulėnas.
Tai, kad „Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema nėra optimali viešojo sektoriaus atžvilgiu“, teigiama ir naujausioje Lietuvos banko parengtoje finansinio stabilumo apžvalgoje.
Kai bankrutavo „Snoras“, trečias pagal sukauptus indėlius bankas šalyje, valstybei teko didelė našta per trumpą laiką kompensuoti visą tik 2008-aisiais, prasidėjus krizei, beveik penkiskart padidintą draudžiamąją sumą.
Pasak „Veido“, įmokų į Indėlių draudimo fondą tarifas pakeltas nebuvo, nors įvykus draudžiamajam įvykiui valstybė susiduria su kur kas didesniu lėšų poreikiu. Bankrutavus „Snorui“ ir Ūkio bankui, abu kartus fonde nebuvo sukaupta užtektinai lėšų.
