„Matome atvejų, kai šalies viešojo sektoriaus ir verslo įmonės naudojasi finansinėmis garantijomis kaip alternatyvia projektų įgyvendinimo užtikrinimo priemone. Tačiau finansinių garantijų teikimo veikla nėra reguliuojama ir prižiūrima, todėl raginame įmones ir įstaigas renkantis šią paslaugą tinkamai įvertinti sukčiavimo ir kitas svarbias rizikas“, – sako Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta.
Finansinės garantijos teikiamos kaip alternatyvos kitiems prievolių įvykdymo užtikrinimo būdams – banko garantijai, draudimo sutarčiai ir pan. Jos gali būti naudojamos įvairių projektų, įskaitant ir valstybinės svarbos (energetikos, krašto apsaugos, ryšių, kelių ir pan.), neįgyvendinimo rizikai sumažinti.
Tačiau finansinių garantijų teikimo veikla nėra reguliuojama Europos Sąjungos (ES) lygmeniu, todėl kiekviena bendrijos valstybė savarankiškai sprendžia dėl šių paslaugų reguliavimo. Iš čia kyla rizika dėl šios paslaugos patikimumo, kadangi nėra bendrų reikalavimų dėl leidimo verstis tokia veikla, nėra specialių reikalavimų dėl tokios veiklos vykdymo, šios paslaugos teikėjų finansinio patikimumo, rizikų valdymo, paslaugos sąlygų, valstybinės priežiūros ir pan.
Lietuvoje finansinių garantijų teikimo veikla neturi atskiro teisinio reguliavimo ir nėra prižiūrima. Lietuvos bankas, kaip finansų rinkos priežiūros institucija, negauna informacijos iš kitų ES šalių priežiūros institucijų apie ūkio subjektus, kurie verčiasi tik finansinių garantijų teikimo veikla.
Dėl šių priežasčių įmonė ar įstaiga, ketinanti savo interesus užtikrinti finansine garantija, gali susidurti su sunkumais ieškodama informacijos apie paslaugą ir jos teikėją (ypač kai veikla vykdoma iš kitos ES ar trečiosios valstybės) ar tuo atveju, jei paslaugos teikėjas nevykdys savo įsipareigojimų pagal suteiktą finansinę garantiją.
Be to, pasitaiko sukčiavimo atvejų, kai subjektai, tariamai siūlantys finansines garantijas, neteisėtai naudojasi žinomų ir prižiūrimų finansų rinkos dalyvių vardais, prekiniais ženklais, todėl tokias „garantijas“ gavę asmenys gali būti apgauti ir neturėti jokio realaus prievolės įvykdymo užtikrinimo.
