Ar pastebite, kad tokį kelią pasirenka vis daugiau kolegų, vadovų, o galbūt apie pirmuosius žingsnius laisvai samdomo specialisto kėdėje mąstote ir jūs? Kodėl vis daugiau žmonių renkasi laisvadarbystę, kol įmonės susiduria su kvalifikuotų specialistų trūkumu? Ar aukštos kvalifikacijos specialistai tiesiog siekia savarankiškumo, o gal visgi už „mados“ dirbti sau slypi gilesni psichologiniai motyvai, atkeliaujantys net iš asmeninio gyvenimo patirčių? Į šiuos klausimus atsako ir apie vis populiarėjančią laisvadarbystę dalinasi šeimos ir verslo psichologė-psichoterapeutė Eglė Zakaraitė-Kijevič.
Specialisto elgesys – asmeninio gyvenimo veidrodis
Nesvarbu, ar tai būtų jaunesnysis specialistas, ar komandos vadovas – kiekvienas darbuotojas susiduria su situacijomis, kai asmeninio gyvenimo iššūkiai ima atsispindėti ir darbo aplinkoje. Tiesa, paprastai būtent vadovai tampa pagrindiniais įmonės „emocinių bangų“ formuotojais, nes jų sprendimai liečia kur kas didesnę kolektyvo dalį.
„Versle mes nesąmoningai atkartojame tą patį scenarijų, kurį vaidiname savo šeimoje. Todėl ir vadovai su savo komanda elgiasi kaip su šeimos nariais. Jei vadovo šeimoje yra santvarka – viskas puiku ir versle. Bet jei asmeniniame gyvenime įvyksta skyrybos, netektis ar patiriamas psichologinis smurtas, atėjus į darbo vietą viduriniosios grandies vadovui taip pat sunku atlaikyti spaudimą ir siekti tikslų, kurių reikalauja akcininkai bei kiti, besitikintys nepriekaištingų rezultatų.
Suvaldyti komandą tampa sudėtinga, tikslai nepasiekiami, neišvengiamos ir klaidos. Atsakomybė už klaidas vadovui sukelia kaltės jausmą, kurį jis dažnai perkelia ant darbuotojų, dar labiau pablogindamas darbo atmosferą,“ – paklausta apie tai, kaip vadovų asmeninės patirtys lemia atmosferą organizacijoje, teigia psichologė. Kiekvienas specialistas gali susidurti su sunkumais, kai stresas tiek namuose, tiek darbo vietoje tampa nepakeliamas. Būtent tai ir skatina norą išsivaduoti iš streso, svarstyti apie karjeros pokyčius – pavyzdžiui, laisvai samdomą veiklą, kuri leidžia geriau kontroliuoti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą.
Baimė deleguoti atsiliepia visai komandai
Kaip teigia E.Zakaraitė-Kijevič, vienas didžiausių iššūkių samdomo darbo aplinkoje – tai vengimas deleguoti užduotis, vėlgi kone dažniausiai kylanti vadovams. Ko baiminasi vadovai? „Kad komanda nesugebės savarankiškai pasiekti užsibrėžtų tikslų, kad užduočių delegavimas bus interpretuojamas kaip paties vadovo silpnumas ar nekompetencija. Dėl ypač aukštų reikalavimų vadovai viską nori padaryti patys, siekia būti pripažinti ir įtikti akcininkams bei jau savo vadovams,“ – atsako Eglė.
Netinkamas užduočių paskirstymas – tiesiausias kelias į augantį spaudimą, pervargimą ir visos įmonės darbo kokybės sumažėjimą. Šis rezultatas tampa svaria priežastimi, kodėl ieškoma laisvesnės darbo aplinkos – pavyzdžiui, tokios, kurioje specialistas savo kolegas gali rinktis pats ar, jei tik to pageidauja, apskritai išvengti darbo su komanda.
Fizinis ir emocinis išsekimas
Didžiulis akcininkų, aukštesnės grandies vadovų spaudimas ir neišpildyti lūkesčiai kelia nuolatinę įtampą, galinčią virsti fiziniu, psichoemociniu išsekimu ar net rimtesnėmis sveikatos problemomis. „Nepakeliama įtampa, spaudimas, nenoras eiti į darbą – su tuo susiduriantiems vadovams ar specialistams galiausiai išsivysto fizinės, psichoemocinės ligos.
Vienas didžiausių iššūkių samdomo darbo aplinkoje – tai vengimas deleguoti užduotis.
Kaip manote, kodėl darbdaviai investuoja į darbuotojų gerovę, samdo psichologus, suteikia abonementus į sporto klubą ar papildomą sveikatos draudimą?“ – apie darbdavių bandymą kompensuoti streso, patiriamo darbe, padarinius, užsimena E.Zakaraitė-Kijevič. Nors įmonės stengiasi siūlyti papildomas naudas, šios priemonės dažnai nepakankamos, o problema slypi visai kitur. Darbuotojai jaučia, kad darbo vietai turi atiduoti visą save. Atsaku šiai sistemai, reikalaujančiai neįmanomo, tampa laisvai samdomo specialisto kelias, leidžiantis darbo sąlygas kontroliuoti savarankiškai.
Kodėl taip sunku pritraukti ir išlaikyti talentingus vadovus?
Šiandien viduriniosios grandies vadovams keliami vis aukštesni reikalavimai, o vien profesinių žinių ir patirties jau neužtenka. Tikimasi, kad būsimasis vadovas bus ne tik kompetentingas savo srities atstovas, bet ir gebės būti lyderiu, įkvėpti komandą, išlikti motyvuotu net ir sudėtingomis sąlygomis. „Vadovams keliami nauji reikalavimai – jie turi būti ir savo srities profesionalai, ir lyderiai, ir psichologai.
Dėl nuolatinio spaudimo atliepti šiuos reikalavimus, o kartu – ir įgyvendinti įmonės tikslus, net ypač talentingi specialistai nesusidoroja su įtampa ir jaučiasi priversti rinktis kitas alternatyvas – pavyzdžiui, laisvai samdomą darbą. Tai ir sukelia viduriniosios grandies vadovų trūkumą. Darosi sudėtinga pritraukti gerus specialistus, kurie palankias darbo sąlygas sau geba susikurti ir patys,“ – paklausta apie viduriniosios grandies vadovų stoką įmonėse, apibendrina psichologė.
Nuosavas verslas ar laisvai samdomas darbas, nors ir dažnai asmeniškai naudingas buvusiems samdomiems darbuotojams, kelia didelių iššūkių pačioms įmonėms. Norėdamos išlaikyti aukštą kokybę ir pritraukti geriausius specialistus, organizacijos privalo užtikrinti darbuotojų gerovę ir kurti aplinką, kuri ne tik efektyvi, bet ir patraukli kiekvienam, o ypač – talentingiems vadovams.
