Kai tik sudarinėjami pirmaujančių pasaulio valstybių sąrašai, Suomija, kaip ir kitos šiaurės Europos šalys, retai kada iškrenta iš pirmojo dešimtuko. 2010 metais žurnalo „Newsweek“ sudarytame ir ambicingai pavadintame sąraše – geriausios pasaulio šalys – Suomija atsidūrė pačiame viršuje (Lietuva buvo 34-ta, dviem pozicijom nusileido Estijai ir dviem lenkė Latviją).
Be to, Suomija laimi ir kituose, labiau specializuotuose gyvenimo kokybę vertinančiuose reitinguose. Nepaisant atšiauraus klimato ir žiemą vos virš horizonto pakylančios saulės, Suomijoje turėtų puikiai gyventi moksleiviai – „Pearson“ ir „The Economist Intelligence Unit“ įvertino suomių švietimo sistemą kaip geriausią pasaulyje.
Pavydėtinai efektyvus valstybės aparatas ir konkurencingas ūkis Suomiją paverčia gyvu pavyzdžiu, kad vis dėlto įmanoma suderinti verslui palankią aplinką ir nuo ekonomikos ciklo svyravimų apsaugančią socialinės rūpybos sistemą.
Be to, čia yra pati geriausia vieta susilaukti vaikų. Pasak labdaros organizacijos „Save the Children“ atstovės Ishbel Matheson, „jei esi mama Suomijoje, atsiduri pačiame (geriausių šalių auginti vaikus) sąrašo viršuje: esi puikiai išsilavinusi, gauni dideles pajamas, labai maža tikimybė, kad mirsi gimdydama, ir daug vilčių, kad tavo vaikas išgyvens.“
Dar pridėkime šiaurietišką socialinės rūpybos sistemą ir visuomenės rūpinimąsi, kad motinoms ant šeimos aukuro nereikėtų aukoti profesinės karjeros, ir turėsime pripažinti, kad Suomija išties yra Kalėdų Senelio šalis.
Pavydėtinai efektyvus valstybės aparatas – euro zonos klube šalis išsiskiria puikiai tvarkomais viešaisiais finansais saugiu aukščiausiu skolinimosi reitingu – bei konkurencingas ūkis (11-ta vieta Pasaulio banko sudarytame šalių, kuriuose lengviausia užsiimti verslu, sąraše) Suomiją paverčia gyvu pavyzdžiu, kad vis dėlto įmanoma suderinti verslui palankią aplinką ir nuo ekonomikos ciklo svyravimų apsaugančią socialinės rūpybos sistemą. Ir lyg to būtų negana, suomiams yra pavykę laimėti „Eurovizijos“ dainų konkursą.
Tarp Rytų ir Vakarų
Daugeliu atžvilgių Suomijos istorija panaši į Lietuvos. Iki pat Antrojo pasaulinio karo mažai kas būtų tikėjęs, kad kada nors ji bus viena turtingiausių pasaulio šalių. Septynis šimtmečius suomius valdė Švedijos karaliai, kol pačioje XIX šimtmečio pradžioje jos žemės atiteko Rusijos imperijai. Kaip ir Lietuva, Suomija tapo nepriklausoma respublika – pirmą kartą savo istorijoje – po Pirmojo pasaulinio karo.
Lemiami metai, kai suomių likimas nuėjo kita linkme nei Baltijos šalių, buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia. Naciams ir sovietams pasidalinus Rytų Europą, Suomija, priešingai nei Lietuva, nesutiko be kovos įsileisti Raudonosios armijos ir po nuožmaus Šiaurės karo prarado nemažai teritorijos, tačiau išsaugojo nepriklausomybę. Nuo 1945-ųjų, užuot statę sovietinį komunizmą, suomiai sukūrė skandinaviško tipo gerovės valstybę, į kurią dabar bando lygiuotis ne tik Lietuva, bet ir visa Vakarų Europa.
Šaltojo karo metu suomiams gerovę susikurti padėjo ir prekybai palanki geografinė padėtis tarp komunistinio bloko ir kapitalistinių Vakarų. Dėl tokios kaimynystės Suomija nebuvo ir dabar nėra NATO narė, o prie Europos Sąjungos prisijungė tik 1995 metais, jau po Sovietų Sąjungos žlugimo, kuris sudavė didžiulį smūgį jos ūkiui. Netekusi didžiosios prekybos partnerės rytuose Suomija dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje išgyveno vieną didžiausių ekonomikos krizių per savo istoriją.
Nuo „Nokia“ iki „Angry Birds“
Įrodymą, kad Suomijai pavyko atsitiesti, dar visai neseniai daugelis iš mūsų nešiojomės savo kišenėse. Mobiliųjų telefonų gamintoja „Nokia“ išvedė šalį į poindustrinės žinių ekonomikos priešakį. Suomijos ekonomikos tyrimų instituto (ETLA) duomenimis, dešimtmetį nuo 1998 metų „Nokia“ buvo atsakinga už ketvirtį šalies ūkio augimo, o jos sumokamas pelno mokestis kartais sudarydavo net 23 procentus visų šalies įmonių sunešamos sumos.
ETLA duomenimis, klestėjimo metais „Nokia“ išleisdavo 30 procentų visų tyrimams ir plėtrai Suomijoje skiriamų pinigų, o mobilieji telefonai sudarydavo net penktadalį šalies eksporto. 2000 metais „Nokia“ sukūrė 4 procentus Suomijos bendrojo vidaus produkto.
2000 metais „Nokia“ sukūrė 4 procentus Suomijos bendrojo vidaus produkto.
Nieko nuostabaus, kad suomius vėl ištiko panika, kai „Nokia“ ėmė apleisti sėkmė. Mobiliųjų telefonų gamintoja nespėjo į išmaniųjų aparatų traukinį ir lyderės pozicijas turėjo užleisti tokioms konkurentėms kaip amerikiečių „Apple“ ar Pietų Korėjos „Samsung“. Per penketą pastarųjų metų „Nokia“ akcijų vertė krito 90 procentų, o nuo 2010-ųjų, kai kompanijos vairą perėmė naujasis vadovas Stephenas Elopas, ji sumažino darbuotojų skaičių penktadaliu.
Kad sumažintų nesveiką ekonomikos priklausomybę nuo vienos bendrovės ir išgyventų „Nokia“ nuosmukį, suomiai įdėjo daug pastangų skatindami naujų verslų, galinčių pasinaudoti sukaupta informacinių technologijų patirtimi, steigimą.
„Tekes“, Suomijos ūkio ministerijos įkurta agentūra, finansuoja inovacijas ir naujų technologijų kūrimą. Šios agentūros biudžetas siekia 600 milijonų eurų (2 mlrd. litų) ir joje dirba 360 žmonių. Suomiai taip pat įkūrė rizikos kapitalo fondą „Finnvera“, kuris ieško perspektyvių verslo idėjų ir padeda jas įgyvendinti.
Tačiau verslumo skatinimo sistemos kraujas – tai daugybė pusiau valstybės, pusiau privačiai finansuojamų verslo „akseleratorių“, veikiančių kiekvienoje svarbesnėje verslo šakoje. Šios agentūros konsultuoja jaunas, tačiau augimo potencialą turinčias bendroves, suveda jas su patyrusiais verslininkais ir investuotojais.
Suomių pastangos pasiteisino – pastaruoju metu šalyje išdygo daugybė „startuolių“. Net tris šimtus naujų bendrovių įkūrė buvę „Nokia“ darbuotojai. Šiuo metu naujosios Suomijos sėkmės simbolis yra kitas daugeliui iš mūsų pažįstamas produktas – „Angry Birds“. Piktų paukščių mėtymas į sudėtinguose statiniuose pasislėpusias kiaules – vienas sėkmingiausių žaidimų, skirtų išmaniesiems telefonams ir planšetėms. 2011 metais jį parsisiuntė daugiau nei 600 milijonų vartotojų.
Helsinkis jau prieš du dešimtmečius pradėjo rengti festivalį „geimeriams“ – videožaidimų aistruoliams. Šiandien jis toks populiarus, kad organizatoriams tenka nuomotis didžiausią Helsinkio ledo ritulio areną, norint sutalpinti 13 tūkstančių dalyvių.
Jo autorė – Espo mieste įsikūrusi bendrovė „Rovio Entertainment“ – piktuosius paukščius pavertė tikru prekės ženklu. Bendrovės partnerės pardavinėja minkštus žaislus, vaizduojančius žaidimo personažus, gazuotus gėrimus ir net steigia pramogų parkus. Pačios „Rovio Entertainment“ apyvarta 2011 metais siekė 100 milijonų JAV dolerių, o joje dirbo 500 žmonių.
Kita kompiuterinių žaidimų „žvaigždė“ – 2010 metais įkurta žaidimo „Clash of Clans“ kūrėja „Supercell“. Bendrovės vadovas Ilkaa Paananenas patikina žurnalą „The Economist“, kad suomių sėkmė kompiuterinių žaidimų srityje – ilgų pastangų vaisius. Helsinkis jau prieš du dešimtmečius pradėjo rengti festivalį „geimeriams“ – videožaidimų aistruoliams.
Šiandien jis toks populiarus, kad organizatoriams tenka nuomotis didžiausią Helsinkio ledo ritulio areną, norint sutalpinti 13 tūkstančių dalyvių.
Suomių mokykla
Skatinti inovacijas daug lengviau, kai šalyje gausu puikiai išsilavinusių gyventojų – tai vėlgi yra geriausios pasaulyje vidurinio švietimo sistemos nuopelnas. 15-mečių matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo įgūdžius tyrusios Tarptautinės moksleivių vertinimo programos (PISA) lentelėse Suomija – nenuginčijama lyderė.
Pasak žurnalo „The Economist“, tai – ne dosnaus finansavimo ar griežtos kontrolės rezultatas, o pasitikėjimo mokytojais ir stabilumo vaisius. Suomijos valstybinė vidurinio švietimo sistema veikia be didesnių reformų jau keturiasdešimt metų. Jos kokybei užtikrinti nėra kuriami išsamūs nacionaliniai mokymo planai, mokyklos nėra nuolatos tikrinamos ministerijos inspektorių, o egzaminai ir testai pasitelkiami veikiau išsiaiškinti mokinių poreikiams, o ne išrikiuoti juos bei mokyklas į reitingų lenteles.
Vietoje to valstybė pasistengė į mokyklas pritraukti talentingų žmonių – ne dosniais atlyginimais, o parodydama pagarbą ir pasitikėjimą. Mokytojams leidžiama patiems sudaryti savo mokymo planus ir vertinimo testus – jie gali eksperimentuoti ir rasti geriausią jiems patiems bei jų mokiniams tinkantį mokymosi būdą. Vis dėlto Suomijos mokyklose stengiamasi skatinti kūrybingumą ir grupinį darbą.
„Eurostat“ duomenimis, 2010 metais Suomija viduriniam lavinimui skyrė 2,91 proc. BVP (palyginimui, Lietuva – 2,52 proc., visa Europos Sąjunga 2009 metais – 2,41).
Atominiai rūpesčiai
Dar viena sritis, kurioje Lietuva galėtų pasimokyti iš Suomijos, tik šiuo atveju įsidėmėti neigiamą pamoką, yra atominė energetika. Branduolinio reaktoriaus Baltijos jūros Olkiluoto saloje statybas lydi nesklandumai – darbai jau ketverius metus vėluoja, o biudžetas gerokai pranoko pirminius skaičiavimus.
Branduolinio reaktoriaus Baltijos jūros Olkiluoto saloje statybas lydi nesklandumai – darbai jau ketverius metus vėluoja, o biudžetas gerokai pranoko pirminius skaičiavimus.
Trečiasis Olkiluoto atominės elektrinės reaktorius pradėtas statyti 2005 metai ir turėjo pradėti veikti 2009-aisiais. Tai vienas pirmųjų naujos kartos Europos suslėgto vandens reaktorių (EPR) – nepaprastai galingas, 1,6 GW, patenkinsiantis 10 procentų Suomijos elektros vartojimo reikmių.
Vis dėlto prancūzų „Areva“ ir vokiečių „Siemens“ konsorciumo statoma jėgainė dar negreitai bus paleista dirbti. Iš pradžių statybų pabaiga buvo nukelta į 2014 metus, tačiau neseniai pranešta, kad jėgainės greičiausiai nepavyks pabaigti anksčiau nei 2016-aisiais.
Elektrinę administruojanti privati bendrovė „Teollisuuden Voima“ (TVO) neatskleidžia, kiek reaktoriaus statybos jau viršijo biudžetą, tačiau kai kurių vertintojų teigimu, tai bus penktas arba šeštas brangiausias visų laikų statinys. Jo kaina pranoks net Didžiojo hadronų greitintuvo statybas Šveicarijoje. TVO ir Areva šiuo metu bylinėjasi Tarptautiniame arbitražo teisme dėl to, kurios iš jų pečius prislėgs išaugusios statybų išlaidos.
Grinvičo universiteto profesorius Stephenas Thomas rodo pirštu į suomių reaktorių, aiškindamas, kodėl Europoje neišauš anksčiau prognozuotas „branduolinis renesansas“. Pasak jo, Olkiluoto jėgainė „tapo pavyzdžiu visų ekonominių bėdų, galinčių ištikti naujo reaktoriaus statybą.“
