„Sveriges Riksbank“, įkurtas 1668 m., laikomas pirmuoju ir seniausiu pasaulyje centriniu banku. Lietuvoje veikia trys Švedijoje įsikūrę komerciniai bankai: SEB, „Swedbank“ ir „Nordea“, juos Švedijoje prižiūri S.Ingveso vadovaujama institucija.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais jūs, kaip centrinio banko vadovas, šiuo metu susiduriate?
– Viena vertus, Švedijos ekonomika laikosi labai gerai ir tai jau tęsiasi keletą metų. Vertinant pagal BVP augimo skaičius, krentantį nedarbą, visą bendrąjį makroekonominį paveikslą, viskas atrodo gerai. Turime problemų pasiekiant savo infliacijos tikslus, bet mes esame pakeliui šio tikslo link – 2019 m. infliacija svyruos tarp 1,5 ir 2 proc., ir tai yra gana gerai. Tad makroekonominis paveikslas yra gražus.
Labai nesmagu dėl tų problemų, kurias turėjote apie 2007–2010 m. Mano vertinimu, dalis Švedijos bankų tikrai iš dalies buvo atsakingi dėl tos betvarkės.
Bet drauge jau keletą metų mes tinkamai nevaldėme savo nekilnojamojo turto (NT) rinkos. Todėl namų ūkių skolos kyla vis aukštyn. O būsto kainos taip pat auga ir auga. Ir tai nėra tvaru, auga rizikos tiek finansų sektoriui, tiek ir ekonomikai kaip visumai. Taigi, reikalai atrodo gerai, išskyrus NT rinką.
– Galbūt artėjama prie NT kainų korekcijos?
– Tą dar gerokai per anksti pasakyti, mes tik atkreipėme dėmesį į faktą, kad tol, kol namų ūkių paskolų augimas auga sparčiau, nei auga jų pajamos, tai reiškia, kad skolų lygis kyla aukštyn.
Ir tai augina pavojų sistemoje, o tai yra savaime blogas dalykas. Tačiau ar bus korekcija, ar ne, mes tokių vertinimų neatliekame, mes tik atkreipiame dėmesį, kad kuo daugiau skolų turi, tuo rizikingesnė yra sistema, ir tai nėra savaime gerai.
– Ar Švedijos bankai pasiruošę galimiems sukrėtimams?
Švedijos bankų dydis keturis kartus viršija BVP.
– Atsižvelgiant, kaip valdome sistemą, mūsų bankai, palyginti su dauguma kitų bankų, yra gana gerai kapitalizuoti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ne paskolų nuostoliai būtų pirmiausias dalykas, kuris atsitiktų, jei reikalai suprastėtų. Pirmiausia sumažėtų vartojimas, kadangi žmonės paprastai apmoka savo paskolas.
Jei turi problemų, tuomet tenka mažinti vartojimą, o tai paveiktų bendrą ekonomikos augimą.
Taigi, tuomet tai galėtų sukurti antrinį efektą finansiniame sektoriuje.
Tad mes nekalbame apie nuostolius dėl paskolų, kalbame apie blogėjančią ekonominę padėtį plačiąja prasme. Kadangi vartojimas galėtų kristi, NT kainos galėtų kristi, tuomet reikėtų kelerių metų ištrūkti iš šios problemos.
– O kas šiuo metu yra Švedijos ekonomikos variklis?
– Iš tikrųjų tai kombinacija iš didelės vidaus paklausos tiek statyboms, tiek paslaugoms. Ir tuo pačiu metu auga eksportas, kadangi pasaulio ekonomika yra atsigaunanti. Pasaulinė prekyba, nepaisant viso triukšmo apie tai, kad prekyba kelia problemų JAV pusėje, ji iš tikrųjų šiuo metu auga. Eksportas ir importas sudaro apie 50 proc. Švedijos ekonomikos. Vadinasi, jei pasaulinė ekonomika laikosi gerai, tai ir mes laikomės pakankamai gerai.
– Grįžtant prie bankų – kaip vertinate esamus bankų veiklos rodiklius?
– Tai priklauso nuo to, į kuriuos bankus žiūrima. Tačiau sakyčiau, kad šiandien pagal riziką įvertinto kapitalo rodiklis siekia apie 20–23 proc. Itin svarbu yra tai, kad bankų rizikingo turto dalis yra itin žema, jei lygintume su kitomis šalimis. Tad finansinio sverto lygis yra apie 4–4,5, bet, mūsų vertinimu, turėtų siekti bent 5. Šioje srityje dar reikėtų padaryti namų darbus.
– Ar bankams taikote kokių nestandartinių reguliavimo priemonių?
– NT rinkoje ne per seniausiai įvedėme naują paskolos amortizavimo (grąžinimo) reikalavimą, kuris yra gana švelnus, tačiau vis tiek geriau nei nieko. Taip pat turime 85 proc. paskolos vertės, palyginti su būsto verte, lubas, virš kurių negali pakilti. Ir mes taip pat palaikome skolos ir pajamų santykio reikalavimo įvedimą, kad negalėtum turėti daugiau skolos nei tam tikras daugiklis nuo tavo pajamų.
Taip pat daug kartų sakėme, kad mokesčių pusėje būtų gerai, jei palūkanų normų atskaitymas iš mokesčių būtų panaikintas.
Visos šios priemonės yra skirtos tam, kad būtų sunkiau pasiskolinti, kadangi mūsų namų ūkiai skolinasi per daug dėl itin mažų palūkanų.
– Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusių pranešimų, kad bankai Švedijoje nepatenkinti. Pavyzdžiui, „Nordea“ rimtai svarsto iš Švedijos iškelti centrinę būstinę.
– Tai jų reikalas.
– Tačiau kodėl bankai nepatenkinti?
– Mes turime turėti reguliavimo taisykles, kapitalo pakankamumo reikalavimus, kuriuos turime Švedijoje, atsižvelgiant į bankinio sektoriaus dydį – Švedijos bankų dydis keturis kartus viršija BVP. Visa kita bankams paliekama patiems nuspręsti.
– Kaip vertintumėte Švedijos bankų veiklą Baltijos šalyse?
Mes daug kartų sakėme, kad ekonomika yra tvirta, todėl labiausiai tikėtinas scenarijus, kad kronos vertė ateityje augs.
– Nesu susipažinęs su visomis detalėmis. Tačiau pasakyčiau, kad šiuo metu dauguma problemų, kurias turėjote Baltijos šalyse prieš 10 metų, jau išspręstos, džiugu, kad viskas normalizavosi.
Galima pasakyti, kad jūs pasiskolinote Švedijos bankinį sektorių, ir manau, kad tai buvo naudinga Baltijos šalims. Bankai, kuriuos turite, pagreitino finansinių paslaugų sektoriaus sukūrimo procesą, to nereikėjo jums daryti patiems nuo nulio savo jėgomis. Tad apskritai, mano požiūriu, buvo naudinga visiems.
Labai nesmagu dėl tų problemų, kurias turėjote apie 2007–2010 m. Mano vertinimu, dalis Švedijos bankų tikrai iš dalies buvo atsakingi dėl tos betvarkės.
Tačiau vertinant visumą, imant 30 metų laikotarpį, visos trys šalys tikrai gavo naudos iš to, kad turėjo Švedijos bankus čia.
– Minite, kad dalis Švedijos bankų iš dalies atsakingi už krizę – kaip jie prie krizės prisidėjo?
– Tiesiog tam tikri dalykai įsibėgėjo per greitai. Jie turėjo tą žinoti, atsižvelgiant į tai, kad mes patys turėjome savo finansų krizę devyniasdešimtaisiais, kai turėjome išnarplioti didelę painiavą. Tačiau tenka apgailestauti, kad prisiminimai išnyksta greitai.
– O kokia buvo priežastis: ar bankai per daug skolino, o gal per staigiai atitraukė kapitalą iš Lietuvos?
– Tai buvo tam tikra kombinacija, susidedanti iš vidinės ekonominės politikos kartu su bankų skolinimu. Viskas atrodė per gerai, kad būtų tiesa, ir paprastai tai būna įrodymas. Tuomet viskas pradėjo byrėti ir ristis žemyn, ši problema turėjo būti tvarkoma.
Noriu pridurti, kad geras dalykas visame tame yra tai, kad Švedijos bankai suprato problemos milžinišką mastą ir kad ją reikia spręsti. Tuomet jie turėjo pakankamai daug žmonių, prisimenančių devyniasdešimtųjų krizę, kai turėjome vidinių problemų bankiniame sektoriuje. Taigi, jie pasitelkė senbuvius, turinčius žinias ir patirtį, ir jie problemas sutvarkė gana greitai. Žinios vis dar buvo prieinamos, ką reikia daryti, kai reikalai juda blogąja linkme.
Kartu su draugais Baltijos šalyse, taip pat ir mano kolegomis Lietuvoje, tomis dienomis, prieš dešimt metų, kai reikalai atrodė gana prasti, mes tikrai stipriai kovėmės, kad ištaisytume padėtį. Ir man iš tikrųjų labai džiugu, kad jums pavyko, jūs atlikote puikų darbą.
– Kaip vertinate, ar būsto sektoriuje krizė galėtų pasikartoti?
Nauja karta visuomet yra linkusi galvoti, kad dabar suprantame viską daug geriau, nei mama, tėtis ar senelis suprato praeityje. Staiga žmonės pradeda galvoti, kad riba yra dangus.
– Visi mes, dirbantys šioje srityje, darome viską, ką galime, kad finansinių krizių pamėgintume išvengti. Jei peržiūrėtumėte, kas per pastaruosius kelis šimtus metų atsitiko daugumoje šalių, pamatytumėte, kad mes tiesiog negalime išvengti finansinių krizių kartą ir visiems laikams. Vadinasi, mes pamirštame.
Taip jau veikia žmogaus protas ir nauja karta visuomet yra linkusi galvoti, kad dabar suprantame viską daug geriau, nei mama, tėtis ar senelis suprato praeityje. Staiga žmonės pradeda galvoti, kad riba yra dangus. O tu turi tą stabdyti ir tai būna sunku.
Jei skaitėte Reinhart ir Rogoff knygą, kurioje aprašoma kelionė nuo viduramžių iki dabar, tai jos antraštė yra „Šį kartą viskas kitaip“ (This time is different). Siekiant išvengti finansinių krizių, o tai sunkiausia dalis, kol žmonės prisimena, tol bando išlaikyti reikalus nesubyrėjusius. Bet galiausiai mes pamirštame. Tai būdinga ne tik mūsų regionui, tai bendra tendencija. Baigtis būna tokia, kad finansinis svertas tampa per didelis, tuomet jis tampa pavojingas ir tada reikalai sugriūva.
Bet mes neturėtume pasiduoti, mes vis turime bandyti (šypsosi).
– Jei Švediją sukrėstų ekonominiai neramumai, ar tai galėtų paveikti mūsų skolinimo rinką?
– Netiesiogiai – taip, jeigu tektų susidurti su rimtomis problemomis. Mat tai gerokai apkartintų gyvenimą mūsų bankams. Tam tikra dalimi tai galėtų paveikti skolinimo sąlygas.
– Šiuo metu Lietuvoje bankų pelningumas vienas didžiausių Europoje, o dalis gyventojų ir verslų piktinasi dideliais bankų įkainiais ir mokesčiais. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Na, iš dalies su laiku tai galėtų išspręsti padidėjusi konkurencija Baltijos šalyse arba bent bandymai padidinti konkurenciją.
Turėti pagrįstus pelnus bankams yra daug geriau, palyginti su tuo, kas būtų, jei bankai taptų nuostolingi.
Tačiau vertinant iš kitos pusės, manau, kad Šiaurės šalių bankai yra gana efektyvūs, palyginti su, pavyzdžiui, bankais kitose Europos šalyse. Ir tai reiškia, kad jie apskritai yra pelningesni nei dauguma kitų bankų Europoje. Ir tai nebūtinai blogas dalykas. Turėti pagrįstus pelnus bankams yra daug geriau, palyginti su tuo, kas būtų, jei bankai taptų nuostolingi.
– Ar Švedijos bankams Baltijos šalys yra didelė rinka?
– Iš tikrųjų, tai ne. Jei įvertinsite Švedijos ekonomikos dydį, ekonominiu požiūriu Baltijos šalys yra mažos. Taip pat buvo per krizę. Mums tai buvo viena iš problemų. Kadangi krizės užuomazgoje daug tarptautinių investuotojų baiminosi, kad oho, jūs turite rimtą problemą Baltijos šalyse ir tai jums blogai baigsis. Bet pamažu jie lyg ir suprato, kad taip, Baltijos šalyse bankai turėjo rimtų problemų, bet šios šalys ekonomine prasme yra mažos ir Švedijos bankai gali su tuo susitvarkyti.
– Ar „Riksbank“ gali paveikti bankų veiklą Baltijos šalyse?
– Ne, visiškai ne. Tai priklauso nuo pačių bankų, ką jie jaučia, ką turi čia daryti. Ir tuomet tai yra Baltijos šalių centrinių bankų ir prižiūrėtojų reikalas – jie nusprendžia, ką daryti.
Bet mes Baltijos šalyse turime daug gerų draugų ir glaudžiai bendradarbiaujame, kalbamės, kas vyksta. Aš daug metų vadovavau grupei, sudarytai iš Šiaurės ir Baltijos šalių rinkos prižiūrėtojų bei centrinių bankų atstovų, kuri pavadinta Šiaurės-Baltijos stabilumo forumas. Reguliariai susitinkame ir diskutuojame, kas vyksta regione.
Taip pat visi esame ES nariai, vadinasi, susitinkame daugelyje susitikimų Frankfurte. Jei dirbi centriniu bankininku šiame pasaulio krašte, su draugais susitinki daug kartų per metus.
– Daug lietuvių šiuo metu dirba Švedijoje ir jiems yra aktualus kronos kursas. Kokią jo kryptį prognozuotumėte?
– Mes daug kartų sakėme, kad ekonomika yra tvirta, todėl labiausiai tikėtinas scenarijus, kad kronos vertė ateityje augs. Taip būna, kai ekonomika yra stipri. Tačiau taip pat mes centriniame banke kartais primename, kad mums svarbu, jog krona stiprėtų lėtai. Nes jei ji stiprės per staigiai, atsidursime pavojingoje situacijoje, kai importo kainos krinta, ir infliaciją bus sunku išlaikyti apie 2 proc.
– Kaip vertinate iššūkius, su kuriais susiduria Europos centrinis bankas?
– Paprastai nevertinu to, ką daro kiti centriniai bankai. Esu įsitikinęs, kad ECB stengiasi padaryti viską, kad infliacija būtų didesnė. Ir jei jie bus sėkmingi, infliacija sieks apie 2 proc., tai bus geras ženklas Europai, taip pat geras ženklas ir Švedijai.
– Kokio ekonominio augimo tikitės, ar turite prognozių ir Baltijos šalims?
– Baltijos šalims ne, bet Švedijoje tikimės, kad ekonomika artimiausiu metu augs sparčiau nei įprastai, apie 2–2,5 proc. per artimiausius metus. Tikimės, kad nedarbas laikysis apie 6,7 proc. o einamosios sąskaitos perviršis sieks 5–6 proc. BVP.
– Jei jums tektų rinktis, ar kovoti su per didele infliacija, ar stimuliuoti lėtėjančią ekonomiką, koks būtų jūsų sprendimas?
– Mūsų pirminis tikslas yra infliacijos lygis, tai yra visiškai aišku, ir tokia mūsų funkcija. Turime tik vieną tikslą, tai – infliacija.
– Ar matote potencialo Švedijos bankams Lietuvoje plėsti veiklą, kreditavimą?
– Tai reikėtų vertinti ne man – priklauso nuo pačių bankų, jie sprendžia, ką daryti, kad liktų konkurencingi. Ir jei jie tą daro, tikėtina, kad jie augs šioje rinkoje, kaip auga ir daugumoje kitų rinkų.
– Ar lankėtės Lietuvoje anksčiau? Kokie jūsų įspūdžiai apie šią šalį?
– Pirmą kartą čia buvau apie 1995–1996 m. Man netgi dar labiau džiugu, kai matau, kokį gyvenimo lygį jūs pasiekėte, palyginti su tuo, kas buvo 1995 m. (rodo į Gedimino pr.). Aš manau, kad neįmanoma net lyginti, tai du pernelyg skirtingi pasauliai.
Aš pats užaugau Suomijoje. Turint omenyje mano amžių ir istoriją, kai aš augau, iš mano perspektyvos, jūsų valstybė neegzistavo. Ir dabar ji egzistuoja, gyvenimo standartai yra aukšti, ir saulė šviečia, tai stebuklas.
– Ačiū už pokalbį.
Dr. Stefanas Ingvesas yra Švedijos centrinio banko vadovas, taip pat jis vadovavo Bazelio bankų priežiūros komitetui, jis vadovauja Europos sisteminės rizikos valdybos Patariamajam techniniam komitetui. Jis taip pat yra ir Europos centrinio banko Bendrosios tarybos narys, Tarptautinio valiutos fondo vadovų valdybos narys.