Byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar palikimą pagal apyrašą priėmusio įpėdinio atsakomybė ribojama paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte. Antstolė buvo sudariusi paveldimo turto apyrašą, pagal kurį paveldėto turto vertė buvo daugiau nei 12 tūkst. Eur. Iki palikimo atsiradimo palikėjas turėjo didesnę skolą. Iš palikimą priėmusios įpėdinės – jo žmonos Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašė sumokėti susidariusią nepriemoką – daugiau nei 78 tūkst. Eur, tačiau įpėdinė atsisakė tai padaryti. Įpėdinė siekė sumokėti kreditorei tik turto apyraše nurodytą 12 tūkst. eurų atitinkančią paveldėto turto vertę, tuo tarpu VMI su tuo nesutiko ir nurodė, kad, realizavus paveldėtą turtą, galėtų būti gauta didesnė suma, iš kurios didesne apimtimi galėtų būti patenkintas VMI reikalavimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) nurodė, kad kai palikimą priėmusiems įpėdiniams yra pareikšti kreditorių piniginiai reikalavimai, tokie reikalavimai paprastai yra tenkinami pinigine forma. Atsižvelgdama į tai, kad įstatyme neįtvirtinta pareiga realizuoti paveldėtą turtą, taip pat nėra nustatyta specialių atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais bei paveldėto turto realizavimo taisyklių, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad įstatymo formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė. Tokiu atveju esminę reikšmę įgyja tikrosios paveldėto turto vertės nustatymas.
Pasisakydamas dėl paveldėto turto vertės nustatymo LAT atkreipė dėmesį, kad kai tarp palikėjo kreditorių ir įpėdinio nekyla ginčo dėl paveldėto turto vertės, įpėdinis gali išvengti išieškojimo nukreipimo į paveldėtą turtą, sumokėdamas kreditoriams šalių susitarimu nustatytą paveldimo turto tikrąją vertę atitinkančią sumą. Jei vis dėlto šalys dėl paveldėto turto vertės nesutaria, išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreipiamas į paveldėtą turtą. Tokį turtą įkainoja antstolis, prireikus gali būti pasitelkiami ekspertai. Jeigu iki varžytynių paskelbimo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms visiškai padengti, turto pardavimas iš varžytynių nevykdomas. Ši norma sudaro teisinį pagrindą įpėdiniui išvengti paveldėto turto realizavimo ir išsaugoti paveldėtą turtą, sumokant turto arešto akte nurodytą sumą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
