Iš I.Šimonytės požiūrio matyti, kad valdančioji dauguma gali keisti kai kuriuos mokesčius, tačiau jos atsakymai sufleruoja ir būsimus susikirtimus šia tema.
Ji atsargiai vertina Liberalų sąjūdžio siūlymus mažinti Gyventojų pajamų mokestį (GPM) ir Pridėtinės vertės mokestį (PVM), kaip ir kritiškai vertina tos pačios partijos idėjas taikyti PVM lengvatas atskiroms prekėms ar paslaugoms.
I.Šimonytė taip pat pareiškė, kad Finansų ministerija šį rudenį pasielgė neprofesionaliai, projektuodama ateities viešųjų finansų deficitą.
Kandidatė į ministrės pirmininkės pareigas taip pat atskleidė, kaip siektų taisyti 2021 metų valstybės biudžetą.
– Žiniasklaidai sakėte, kad mokesčių sistema turi būti stabili, tačiau gali ir turi keistis. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti, ką turite omenyje?
– Nors diskusijose apie tai, kaip pritraukti daugiau užsienio investicijų ar sukurti geresnę verslo aplinką, mokesčių klausimas iškyla dažnai, drįsčiau teigti, kad labiausiai trikdantis Lietuvos mokesčių sistemoje dalykas yra dažna jos kaita, neretai siekiant net nelabai aiškaus rezultato ar keičiant anksčiau pasiektus susitarimus.
Tačiau negalime ir įsipareigoti, kad mokesčių sistema išliks nekintama.
Todėl dažnų, neišdiskutuotų proginių mokesčių sistemos kaitaliojimų turime vengti – to, kaip neturėtų atrodyti mokesčių sistemos pokyčiai, per akis prisižiūrėjome praėjusių metų pabaigoje, kai iš kepurės buvo traukiamos įvairios iniciatyvos siekiant pridėti dar keletą eurų prie vaiko pinigų.
Tačiau negalime ir įsipareigoti, kad mokesčių sistema išliks nekintama. Didelė Lietuvos bėda yra ta, kad dažnai mokesčių klausimas diskutuojamas kaip kažkoks atskiras klausimas ir atsiejamas nuo konteksto.
Mokesčių pirminė funkcija yra fiskalinė – sukaupti lėšas, reikalingas įsipareigojimams dėl viešojo gėrio (viešųjų paslaugų, infrastruktūros ir kitų) finansavimo. Šiuo metu mūsų modelis nėra tvarus – daug egzistuojančių įsipareigojimų nėra padengta finansavimo šaltiniais, o bandant juos didinti problema tik gilėja. Daug svarbių sričių „kabo“ ant ES paramos, kuri baigsis, o poreikis finansuoti išliks.
Todėl esminis mokesčių sistemos keitimo uždavinys – sukurti tvarų modelį, kuris finansuotų mūsų viešąjį kontraktą. O tam reikia rimtų diskusijų apie tai, koks tas kontraktas apskritai yra: kiek garantuojame Lietuvos žmonėms švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų, viešosios tvarkos, gynybos ir kito viešojo gėrio. Tai padarius, mokesčių sistemos abordažiniais metodais nebereikėtų keisti, kaip įprasta Vakaruose, būtų atliekami tik koreguojantys pakeitimai, pvz., dydžiai indeksuojami pagal infliaciją.
– Ar siūlysite mažinti GPM ar PVM ir iki kiek? Turint omenyje, kad pajamos iš šių mokesčių sudaro didelę dalį valstybės biudžeto įplaukų, ar mažinimo atveju numatytumėte, kokiais kitais būdais garantuoti nemažėsiančias biudžeto pajamas, ar tiesiog susitaikytumėte su mažesne pajamų eilute?
– Aš tikrai to nesiūlysiu, nes negaliu pasiūlyti, kokią viešųjų paslaugų eilutę galėčiau atitinkamai sumažinti. GPM ką tik buvo sumažintas per skambųjį „milijardą milijonui“.
Mokesčiai negali būti mažinami tiesiog todėl, kad neva smagu juos mažinti.
Tokie mažinimai atskleidžia tik dalį tiesos, kuri yra tokia, kad vėliau tie patys žmonės tuos sumažėjusius mokesčius sumoka atgal už tai, ką tikėtųsi gauti kaip viešąją paslaugą, pvz., vaikų korepetitoriams ar senų tėvų slaugytojams.
Mokesčiai negali būti mažinami tiesiog todėl, kad neva smagu juos mažinti. Mūsų mokesčių pajamų santykis su BVP yra vienas mažiausių ES, nors savo paraiška ir svajonėmis apie viešąsias paslaugas kartais drįstame bandyti lygintis net su kokia Skandinavija, kurioje šis rodiklis pusantro karto didesnis.
– Prieš dešimt metų konservatorių vadovaujama Vyriausybė panaikino PVM lengvatas – potencialūs koalicijos partneriai siūlo PVM lengvatas būtiniausiems maisto produktams, statyboms. Kokia jūsų nuomonė?
– Na, lengvatų visoms statyboms ir būtiniausiems maisto produktams nė nebuvo. Buvo lobistų išsimuštos lengvatos daliai maisto prekių (mėsai, daržovėms) ir lengvata viešomis lėšomis finansuojamo būsto statybai.
Siūlyti taikyti lengvatą vien todėl, kad kiti ją taiko, nėra argumentas.
Lengvatinių PVM tarifų tema iškyla nuolat. Mano klausimas visada tas pats – ko siekiama? Mažesnių kainų? Jos dėl ribotos konkurencijos paprastai nenukrenta tiek, kiek tarifas, arba nukrenta trumpam. Subsidijos verslams? Tada jau skaidriau ją teikti per išlaidas, nes bent jau aišku, kas ir kiek gauna.
Siūlyti taikyti lengvatą vien todėl, kad kiti ją taiko, nėra argumentas, nes kiti taiko ir daug kitų apmokestinimo taisyklių, kurios siūlytojams nepatiktų. Nors iš socialinio teisingumo argumentų PVM lengvata būtiniausiems maisto produktams atrodytų pagrįsta, nes tam didžiausią pajamų dalį išleidžia skurdžiausiai gyvenantieji, jiems lengvata išties padėtų, jeigu kainos būtų atitinkamai sumažintos, o tam nėra rinkos spaudimo, nes nėra pakankamos konkurencijos kaip kokioje nors Lenkijoje, kuri didelė rinka ir daug žaidėjų.
Nors yra atvejų, kai PVM lengvatą galiu palaikyti, kaip, pvz., pandemijos ribojamam maitinimo verslui – kai sudėtinga subsidiją taikyti dėl didelio interesantų skaičiaus, galima paramą suteikti ir taip. Bet tai parama verslui, ne klientui. Ir nereikia savęs apgaudinėti, kad PVM lengvata kažkaip paremia visus.
– Ar siūlysite keisti savarankiškai dirbančiųjų apmokestinimą? Kaip?
– Vėlgi, norėčiau kalbėti apie sisteminius dalykus, o ne apie pavienes grupes. Manau, kad idealiu atveju pajamų mokesčio sistema turėtų būti tokia, kur pajamos apmokestinamos pagal jų dydį, o ne šaltinį, yra galimybė taikyti šeimos apmokestinimą, kuris leidžia atsižvelgti į bendras šeimos pajamas ir išlaikytinių skaičių.
Ar pavyks tokią sistemą sukalibruoti ir patvirtinti, pasakyti negaliu. Bet tai yra tai, ką laikyčiau teisinga pajamų mokesčio sistema.
– Buvote užsiminusi, kad su ekspertais diskutuosite, kurios dabartinės valdžios įvestos alkoholio kontrolės priemonės neveikia ir galbūt jas keisite ar atsisakysite. Ar preliminariai matote, kurios dabartinės priemonės kelia jums daugiausiai abejonių dėl veiksmingumo ir kurios bus peržiūrimos pirmiausia?
– Man tai nėra aktualiausias klausimas šiuo metu ir norėčiau išvengti pavienių iniciatyvų, kur vienas siūlo pavėlinti pardavimo pabaigą, o kitas pakeisti kokius nors laipsnius, iki kurių galima kuo nors kur nors prekiauti. Reikėtų kompleksiškai peržiūrėti ir palikti tai, kas veikia ar bent jau itin netrukdo.
Yra labai daug nemalonių ir keistų praktinių situacijų, susijusių, tarkime, su reklamos vertinimu, kai verslas negali nė apie kokią parodą pranešti. Žurnalų plėšymo istoriją visi pamename. Kažkur tai galbūt taikytojų uolumas, kažkur – įstatymo raidė.
– Ar peržiūrėdama 2021 metų biudžetą siūlysite keisti pajamų ir išlaidų eilutes, ar tik kitaip paskirstyti dabartiniame projekte numatytas lėšas?
– Manau, kad dėmesio centre turi būti planuojamos investicijos per vadinamąjį „ateities DNR planą“. Yra prisiimami drąsūs įsipareigojimai, jiems neturint finansavimo šaltinio. Nors bandoma remtis ES ekonomikos gaivinimo plano lėšomis, jos nėra galutinai patvirtintos ir sutarta dėl finansuotinų projektų. Biudžete negali būti „sąlyginių pajamų“, nes tai tiesiog didesnio deficito maskavimas.
Be to, projektas parengtas taip, tarsi nebūtų rizikos, jog reikės papildomų lėšų COVID-19 situacijai valdyti: nei prastovoms, nei verslo paramai, nei kitoms priemonėms. Tai, matant pandemijos dinamiką, yra labai drąsu ir ši drąsa yra nepamatuota.
– Ar šiuo metu Finansų ministerijos numatomas viešųjų finansų deficitas 2022 metams ir 2023 metams, atitinkamai siekiantis 2,7 ir 1,6 proc., yra keistinas? Kodėl?
– Finansų ministerija pasielgė neprofesionaliai. Nukarpė išlaidas 2022–2023 m., kad išeitų į minimus deficito skaičius ir „išėjo“. Bet tai reiškia išlaidų mažėjimą daugiau nei dviem milijardais. Va kur „diržų veržimas“, o ne tai, kuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bandė kaltinti Andrių Kubilių. Jie patys tai projektuoja savo dokumentuose. Bet, manau, kad puikiai žino, jog to nereikės daryti, tad pernelyg ir nesistengia.
Patys deficito tikslai gal būtų ir normalūs, bet kaip jie bus pasiekti – neatsakoma. Dar daugiau. Manau, kad kitų metų deficitas bus didesnis, nei dabar teigiama, dėl į pajamas įtrauktų „sąlyginių pajamų“ bei to, kad lėšos antrai pandemijos bangai išvis nėra suplanuotos.
– Ar turite viziją, kiek 2024 metais procentais nuo BVP turėtų siekti lėšos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP)?
– Mūsų programoje kaip realistiškas tikslas buvo įvardyta 1,5 proc., tame tarpe norėtume verslo dalį padidinti nuo esamų 0,4 iki 0,6 proc. BVP. Žinau, kad yra ir ambicingesnių tikslų ir esame pasirengę apie tai diskutuoti, bet reikia vertinti iš realizmo pozicijų. (Tikėtina, jog I.Šimonytė turi omenyje Laisvės partijos keliamą tikslą, kad lėšos MTEP siektų 3 proc. BVP – 15min).
Mūsų ekonomikos struktūra – žema ir vidutinė pridėtinė vertė – lemia, kad pareikalavimas MTEP'ui yra žemas. Tad didesnius rodiklius galima būtų pasiekti, jeigu valstybė imtųsi itin plataus masto intervencijos ir akseleravimo. Ar tai realistiškai padaroma su turimu potencialu – diskutuosime. Bet kuriuo atveju tam reikėtų nemenkų viešųjų lėšų.
– Kiek valstybės valdomų įmonių per ateinančius ketverius metus žengs į biržą? Kodėl tai reikalinga ar nereikalinga?
– Esu valstybės valdomų įmonių žengimo į kapitalo rinkas šalininkė. Tiek dėl kapitalo rinkų, tiek dėl įmonių skaidrumo ir valdymo kaitos. Visgi, tam reikia tinkamai pasirengti.
Mano vertinimu, derėtų spręsti visai kitas problemas: artinti bazinę pensiją prie minimalių vartojimo poreikių lygio.
Nepalaikau tos nuomonės, kad bet koks IPO sėkmingas vien tuo, kad jis įvyko, net jeigu rinkos dalyviai savo elgsena indikuoja priešingai. Tai neturi būti vien proga uždirbti konsultantams ir viešųjų ryšių ekspertams.
– Ar siūlysite keisti pensijų indeksavimo mechanizmą ar tam tikrus bazinius rodiklius, kad ateityje senatvės pensijos augtų sparčiau?
– Manau, kad pats indeksavimo mechanizmas yra tinkamas ir apgalvotas, išskyrus šįmet išaiškėjusią „kliurką“ dėl sąsajų su realaus BVP kritimu, net darbo užmokesčio fondui toliau augant, taigi augant „Sodros“ pajamoms.
Mano vertinimu, derėtų spręsti visai kitas problemas: artinti bazinę pensiją prie minimalių vartojimo poreikių lygio, nes pati bazinės pensijos logika tai tarsi diktuotų. To nepadarius, ar pensijas indeksuosime septyniais ar vienuolika procentų, mažiausių pensijų gavėjų padėtis iš esmės nesikeis.
O pagundos manipuliuoti formule, kuri iš esmės yra tvarkinga, kils nuolat. Be to, reikia spręsti vienišų pensininkų (ne vien našlių) didelio santykinio skurdo problemą mokant universalų priedą vienišam pensininkui nepriklausomai nuo jo šeiminės padėties. Vieniši pensininkai yra viena didžiausią santykinio skurdo riziką patiriančių grupių.
-
I.Šimonytė ieško ministrų: ar su valdžios pasiilgusiais konservatoriais ir liberalais dėl to nekils konfliktų?
-
I.Šimonytė pasakė, kas šiandien jai primena 2008-uosius: pinigų antram karantinui nėra numatyta
-
TS-LKD apsisprendė dėl svarbiausių Vyriausybės darbų: koronaviruso situacijos suvaldymas ir ekonomikos DNR plano revizija
-
I.Šimonytė įvertino G.Nausėdos gerovės valstybės viziją: didelių prieštarų nėra
