Šią savaitę Turkijos centrinis bankas pakėlė palūkanų normą daugiau nei dvigubai – tokių žingsnių paprastai imamasi tada, kai reikia išvengti ypač rimtos krizės. Turkijos liros kursas pastaruoju metu sparčiai krito, nes šalį masiškai palieka kapitalas.
Panašūs reiškiniai – investuotojų bėgimas ir valiutų silpnėjimas – pastebimas daugelyje besivystančio pasaulio rinkų, nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Argentinos ir Indijos.
Kadangi šios ekonomikos pastaraisiais metais sparčiai augo, jos susiurbė investuotojų pinigus, kurie ieškojo pelningesnių rinkų nei daugelis išsivysčiusio pasaulio ekonomikų – Europos Sąjunga ar JAV – kurios kovojo su nuosmukiu ir todėl mažino palūkanų normas iki rekordinių žemumų.
Dabar, kai JAV ir Vakarų Europos ekonomikos atsigauna, pinigai palieka Turkiją, Indiją ir kitas šalis, kurių biržų indeksai ir valiutų kursai krenta, importuodami infliaciją ir įnešdami nestabilumo į jų ekonomikas.
Dabar, kai JAV ir Vakarų Europos ekonomikos atsigauna – ir tikimasi, kad palūkanų normos taip pat kils – tie pinigai palieka Turkiją, Indiją ir kitas šalis, kurių biržų indeksai ir valiutų kursai krenta, importuodami infliaciją (per pingančias valiutas) ir įnešdami nestabilumo į jų ekonomikas.
Pirma turėjome 2008-ųjų bankų krizę ir 2010-ųjų euro krizę – kai kurie analitikai tai, kas šiuo metu vyksta besivystančiose šalyse, laiko trečiojo prieš šešerius metus prasidėjusios pasaulinės finansų krizės etapo pradžia – arba trečiuoju Apokalipsės raiteliu.
Tokioms pesimistinėms prognozėms dar per anksti, tačiau kokie jų argumentai?
Finansinės globalizacijos laikais neįmanoma išsivysčiusioms ekonomikoms skirto „vaisto“ – rekordinių kiekių pigių pinigų – izoliuoti toje vietoje, kur jis reikalingas.
Pigių finansų banga neišvengiamai išsiliejo ir į besivystančio pasaulio rinkas – tai kurį laiką padėjo jų ekonomikoms augti, tačiau iškilo grėsmė, kad pinigai staigiai baigsis, vos JAV ir ES užsuks finansinio stimuliavimo kraną.
Girdėjome daugybę istorijų, kaip turtingi kinai staiga išdygsta Singapūre su banknotų prikimštais portfeliais – pinigai visada randa būdą tekėti ten, kur jų laukia didžiausi pelnai.
Ir nors, pavyzdžiui, Kinijoje kapitalo srautai griežtai kontroliuojami, nuo 2008-ųjų ten išaugusi 15 trilijonų dolerių bankų skola turėjo poveikio ir kitose su ja susijusiose ekonomikose, ypač Azijoje.
Girdėjome daugybę istorijų, kaip turtingi kinai staiga išdygsta Singapūre su banknotų prikimštais portfeliais – pinigai visada randa būdą tekėti ten, kur jų laukia didžiausi pelnai.
Štai kodėl Kinijos vyriausybės pastangos reformuoti šalies ekonomiką – kad ji nebūtų tokia priklausoma nuo skolinimusi palaikomo augimo – prisideda prie nerimo ir kapitalo lakumo besivystančiose rinkose.
Ar joms išties gresia rimta krizė? Kol kas per anksti spėlioti.
Tačiau jų didžiausia problema ta, kad jų likimas dabar yra galingos finansinės institucijos, JAV federalinio rezervų banko, rankose, tačiau jos neturi jokios įtakos JAV centrinio banko politikai, o šis nėra nė kiek įpareigotas atsižvelgti į jų gerovę.
