Šį rudenį „Emplonet“ vykdytu tyrimu buvo siekta įvertinti, ar darbo užmokestis, užimamos pareigos ir darbo forma gali turėti įtakos pasitenkinimui darbu ir darbuotojo psichologinei savijautai. Tyrime dalyvavo 805 respondentai, daugiausia jų – Lietuvos didmiesčių gyventojai. Apklausa vykdyta soc. tinkluose.
Daugiau uždirbantys pasižymi geresne psichologine savijauta
„Išanalizavę duomenis pamatėme, kad ryšys tarp darbo užmokesčio ir respondentų psichologinės gerovės yra. Tarp mūsų respondentų pasimatė tendencija – kuo daugiau žmogus uždirba, tuo aukštesni jo psichologinės gerovės rodikliai.
Tiesa, reikšmingesnis skirtumas yra tarp tų, kurie uždirba mažiausiai (iki 981 eur. „ant popieriaus“), ir respondentų, kurie uždirba apie 3 tūkst. eurų prieš mokesčius. Nuo 3 tūkst. eurų „ant popieriaus“ gaunančių asmenų psichologinė gerovė vis dar auga, tačiau nuosaikiau“, – sako „Emplonet“ verslo ir IT personalo atrankų specialistė, organizacijų psichologė Viktorija Šarkauskaitė.
Tyrime taip pat buvo matuotas ryšys tarp darbo užmokesčio ir respondentų pasitenkinimo darbu. Pasitenkinimą darbu tyrimo sudarytojai skirsto į vidinį ir išorinį.
Vidinis pasitenkinimas darbu reiškia pasitenkinimą pačia darbo veikla ir dažniausiai yra susijęs su darbuotojo vertybėmis, kaip kūrybiškumas, darbo prasmingumas, savirealizacija. Tuo metu išorinis pasitenkinimas darbu kyla iš išorinių darbo aspektų, pavyzdžiui, atlyginimo, darbo sąlygų, vadovo ir kolegų santykių, karjeros galimybių.
„Tyrimas atskleidė, kad didėjant darbuotojo pajamoms, bendras pasitenkinimo darbu rodiklis taip pat kyla. Įdomu tai, kad išorinis pasitenkinimas yra gana panašus visose pajamų grupėse, o vidinio pasitenkinimo rodikliai dažnai būna mažesni tarp mažesnes pajamas gaunančiųjų. Tai gali reikšti, kad kai kurie mažiau uždirbantys darbuotojai jaučia mažiau galimybių profesiškai realizuotis“, – sako organizacijų psichologė.
Pastebėta, kad psichologinė gerovė gali nežymiai gerėti ir kylant pareigoms: „Tiesa, psichologinės gerovės rodikliams kylant pastebime porą statistinių „stabtelėjimų“ – patyręs specialistas ir žemiausios grandies vadovas pasižymi vienoda emocine gerove, taip pat reikšmingo skirtumo nėra tarp pradedančiojo ir šiek tiek daugiau patirties turinčio specialisto. Nors emocinė gerovė ir vidinis pasitenkinimas darbu augant pareigoms kyla nežymiai, štai išorinis pasitenkinimas darbu yra žymiai didesnis tarp aukštas pareigas užimančių asmenų.“
Vis dėlto specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvieno darbuotojo patirtis yra unikali ir gali priklausyti nuo daugelio veiksnių, o tyrimo išvados parodo bendras tendencijas, kurios gali būti pritaikytos individualiai.
Prastesne emocine gerove pasižymi jaunimas ir moterys
Šiemet „Pasaulio laimės indekse“ Lietuvos jaunimas iki 30-ies buvo paskelbtas laimingiausiu, tačiau „Emplonet“ tyrime būtent Z karta (asmenys, gimę 1997–2009 m.) išsiskyrė iš kitų amžiaus grupių žemesniais psichologinės gerovės ir vidinio pasitenkinimo darbu rodikliais.
"Nors išorinis pasitenkinimas darbu tarp Z kartos respondentų išlieka panašus, kaip ir tarp kitų kartų, vidinio pasitenkinimo darbu rodikliai yra žemesni. Prastesnių psichologinių rodiklių priežastis veikiausiai lemia ne darbo išoriniai veiksniai, o kitos kompleksinės priežastys. Pavyzdžiui, pasauliniai tyrimai dėmesį atkreipia į soc. tinklų, pandemijos ir kitų reiškinių įtaką jaunosios kartos integracijai į darbo rinką. Taip pat ši karta jaučia didesnį ekonominį nerimą nei vyresniosios“, – pastebi „Emplonet“ vykdomoji direktorė Ingrida Juknevičiūtė-Lukašonok.
Beje, prastesnius jaunimo emocinės gerovės rodiklius galima pastebėti visame pasaulyje: „Gallup“ pasaulinės darbo jėgos ataskaitoje (2024 m.) pažymima, kad asmenų, jaunesnių nei 35 m., gerovės rodikliai praėjusiais metais krito ir šiuo metu reikšmingai skiriasi nuo vyresnės visuomenės dalies.
Blogos žinios pilnai grįžusiems į biurą
Tyrimo metu paaiškėjo ir koreliacijos tarp darbo formos bei emocinės gerovės lygio: „Respondentų klausėme, ar jie visą darbo savaitę dirba biure, ar gali laisvai rinktis, kokiu būdu dirbti, ar per savaitę turi tam tikrą dienų skaičių praleisti biure, ar dirba nuotoliu. Paaiškėjo, kad dirbantys tik biure pasižymi žemesne emocine gerove.“
Tarp kitų darbo formo reikšmingų skirtumų neaptikta, tačiau lyderiais išliko darbas pasirinktinu būdu ir nuotoliu.
„Rezultatai įdomūs tuo, kad nuotoliu dirbanti grupė pasirodė skirtingai, negu šiandien dažnai girdime kalbant: pavyzdžiui, sakoma, kad tik nuotoliu dirbantys asmenys jaučiasi prasčiau, vienišesni, praranda priklausymo komandai jausmą, o kartu su tuo ir produktyvumą. Matydami šiuos rezultatus galime daryti prielaidą, kad tiek darbuotojai, tiek darbdaviai pamažu prisitaiko prie santykinai naujos darbo formos“, – sako I.Juknevičiūtė-Lukašonok.
