Nedarbo lygis Didžiojo septyneto šalyse, tokiose kaip Kanada, JAV, Didžioji Britanija, Japonija ir Vokietija, yra smarkiai sumažėjęs.
Tačiau darbo užmokesčio augimas visame pasaulyje yra vos pastebimas. Išsivysčiusiose šalyse nepasiteisina lūkesčiai, kad didesnis darbo užmokestis skatins didesnę paklausą, atitinkamai verslo investicijas ir galiausiai suteiks daugiau laisvės kainodaros srityje.
„Tai tikra paslaptis, – sako „Deutsche Bank AG“ vyriausiasis tarptautinis ekonomistas Torstenas Slokas. – Darbo užmokesčio augimas yra beveik nepastebimas.“
Įminti šią mįslę svarbu, nes dėl jos kyla neapibrėžtumas pasaulio darbo rinkose ir pasirenkant pinigų politikos kryptį. Centriniai bankai, kurie bazinę palūkanų normą turėtų derinti prie infliacijos, savo politiką gali sugriežtinti per daug smarkiai ir per daug greitai, jei bus prieita prie išvados, kad didėjant užimtumui netrukus galima tikėtis ir infliacijos augimo. Arba, jei jie sutelks dėmesį į menką darbo užmokesčio augimą, mažos palūkanų normos gali būti nekeičiamos per ilgai, o tai gali paskatinti nekilnojamojo turto burbulų formavimąsi.
Iki šiol politikos formuotojai kaltę dėl menko darbo užmokesčio augimo vertė prastoms ekonomikos sąlygoms.
Iki šiol politikos formuotojai kaltę dėl menko darbo užmokesčio augimo vertė prastoms ekonomikos sąlygoms. Tačiau toks paaiškinimas ima atrodyti neįtikinamai, rašo „Bloomberg“.
Jungtinėse Valstijose darbuotojų, kurie yra priversti dirbti ne visą darbo laiką, skaičius sumažėjo iki 2008 m. lygio.
Japonijoje, kur politikos formuotojai nori paskatinti didesnę infliaciją, darbo jėgos trūkumas paslaugų sektoriuose, tokiuose kaip apgyvendinimo ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros, nelemia darbo užmokesčio augimo.
Kanadoje nedarbo lygis yra žemiausias per visą laikotarpį po ekonomikos nuosmukio, tačiau darbo užmokesčio augimas yra lėčiausias per dešimtmetį ir atsilieka nuo infliacijos augimo.
Net Jungtinėje Karalystėje, kurioje praėjusiais metais darbo užmokesčio augimas paspartėjo, pastaruoju metu fiksuojamas sulėtėjimas. Iš dalies tai galėjo lemti neapibrėžtumas, susijęs su šalies sprendimu išstoti iš Europos Sąjungos. Turimais duomenimis, augant infliacijai realiojo darbo užmokesčio prieaugis mažėja. Didžiosios Britanijos nedarbas sumažėjo iki 1975 m. lygio, tačiau įvertinus infliaciją bazinės pajamos išaugo vos 0,8 procentų, o tai mažiausias augimas nuo 2014 m.
Vokietijoje, kurios ekonomikos prieaugis viršija ilgametes tendencijas, darbo užmokesčio stabilų augimą stabdo ilgalaikis profesinių sąjungų nuosaikumas, pagrįstas tuo, kad eksportu besiremiančioje šalyje vyrauja labai konkurencingas požiūris į pasaulio prekybą.
Vokietijos federalinis statistikos biuras vasario mėnesį nurodė, kad darbo užmokestis atsižvelgus į infliaciją išaugo 1,8 procento 2016 m., o tai lėčiausias augimas per trejus metus. Tokios tendencijos stebina, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijoje nedarbo lygis yra mažiausias nuo šalies susivienijimo.
Kadangi Vokietija yra didžiausia euro zonos ekonomika, tokie procesai kelia nerimą Europos Centrinio Banko vadovui Mario Draghi, kuris darbo užmokestį neseniai įvardijo kaip vieną iš svarbiausių rodiklių vertinant ekonomikos būklę. Atsižvelgiant į ECB siekį užtikrinti, kad vidutinio laikotarpio infliacija neviršytų 2 procentų, būtina siekti, kad darbo užmokesčio augimas atsinaujintų.
Minėtos problemos neapsiriboja Didžiojo septyneto šalimis. Duodamas televizijos interviu Australijos iždo valdytojas Scottas Morrisonas teigė, kad stagnuojantis darbo užmokesčio augimas yra didžiausia šalies ekonomikos problema.
Australų darbo užmokestis praktiškai neauga, – teigė S.Morrisonas. – Didesnis jo augimas fiksuotas senokai.
„Australų darbo užmokestis praktiškai neauga, – teigė S.Morrisonas. – Didesnis jo augimas fiksuotas senokai.“
Dar svarbesnė lėto darbo užmokesčio augimo priežastis gali būti nepakankamas darbo našumas visame pasaulyje. Darbo našumo augimą gali lemti įvairūs veiksniai, įskaitant mechanizaciją, technologijų diegimą, žmogišką išradingumą ir inovacijas paslaugų teikimo ir prekių gamybos sektoriuose.
JAV metinis darbo našumas 2016 m. išaugo 1 procentu, palyginti su 2,4 procento 2007 m. – paskutiniaisiais metais prieš finansų krizę.
Tas pats paaiškinimas taikytinas ir Japonijai. Šios šalies pramonės sektoriams, kuriuose trūksta darbo jėgos, būdingas dar ir menkas darbo našumas. Viešbučiams, restoranams ir senelių namams reikia daugiau darbuotojų, tačiau šiuose sektoriuose sunku užtikrinti didesnį efektyvumą.
Gamybos sektoriuje darbo našumą gali padėti padidinti robotika, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad padidės paprastų darbininkų darbo užmokestis – jų darbo vietos tiesiog gali būti perkeltos į kitas šalis.
Kitas galimas paaiškinimas yra susijęs su tuo, kad didysis ekonomikos nuosmukis padarė neigiamą poveikį tiek darbo jėgai, tiek pramonei, todėl su darbo užmokesčio dydžiu susiję lūkesčiai yra menkesni, nei būtų galima tikėtis, rašo „Bloomberg“ redaktoriai.
„Infliacijos lūkesčiai pastaraisiais metais yra labai riboti, todėl spaudimas didinti darbo užmokestį yra gana menkas, – teigia Vašingtone įsikūrusio Tarptautinės ekonomikos instituto ekspertas Nathanas Sheetsas. – Tai susiję su mažos infliacijos, nulinės infliacijos ir net defliacijos sąlygomis, kurios vyravo pastaruosius kelerius metus.“
