Elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ vadovas V.Poderys Lietuvai pranašauja klestėjimą. 2020 metais Lietuva bus sujungta su Vakarų Europos elektros sistema, atsinaujinanti energetika bus brangi, todėl nepopuliari. Lietuva turės veikiančią atominę elektrinę, kurios gaminamą elektros energiją, kad ir kokia brangi ji būtų, mielai pirks visa Europa, kuri mažai beturės savo elektros.
– Kaip sekasi tiesti elektros tiltus į Europą? – „15min“ paklausė V.Poderio.
– Vien tik iš Lietuvos yra statomos kelios jungtys. Su Švedija statome „NordBalt“, su Lenkija – „LitPol Link“. Abu projektus planuojame užbaigti 2015 metų antrojoje pusėje.
Kalbant apie tiltą į Švediją, tai dabar gaminame kabelį (kompanija ABB), yra atrinkti rangovai Klaipėdos pastotės statybai (ABB), srovės keitiklio statybai (įmonės „Empower“ ir „Tetas“). Telpame ir į laiką, ir į biudžetą. Jeigu ir toliau taip gerai seksis, tai viskas bus gerai su Švedijos tiltu.
Kalbant apie elektros oro liniją su Lenkija, visi planavimo darbai yra baigti. Dabar perkame servitutus (teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, – red.) į privačią žemę. Jau turime maždaug 80 proc. servitutų. Vyksta ir rangovų konkursai. Taigi taip pat telpame į laiką ir biudžetą.
– Kokia šių jungčių kaina?
– „NordBalt“ jungties projekto vertė – 1,9 mlrd. Lt. Projektui patvirtinta Europos Sąjungos parama siekia 452 mln. Lt, o likusią dalį lygiomis dalimis finansuos Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo sistemų operatoriai „Litgrid“ ir „Svenska Kraftnat“.
„LitPol Link“ projekto vertė yra apie 1,28 mlrd. Lt. Vertinama, kad Lenkijos pusei jungtis kainuos apie 600 mln. Lt, Lietuvai – apie 680 mln. Lt.
– Kam reikalingos šios jungtys?
– Mes į savo ūkį visada žiūrime trimis poromis akių. Iš pradžių norime turėti saugią ir patikimą sistemą. Ji tuo saugesnė ir patikimesnė, kuo daugiau jungčių turime. Kuo daugiau turi kaimynų, tuo daugiau turi į ką kreiptis, į ką išstumti elektros perteklių.
Kitas požiūris – projekcinis. Europoje, ypač Skandinavijoje, einama tikros rinkos sukūrimo, liberalizavimo keliu. Elektra, kaip ir bet kuria kita preke ar paslauga, galima laisvai prekiauti. Šios jungtys leis prekiauti elektra su Švedija, Lenkija, o per „Estlink“ galėsime prekiauti ir su Suomija. Tai užtikrins stabilesnes elektros kainas.
Trečias požiūris – sinchronizavimo arba sistemų sujungimo projektas. Elektra, jos srautai turi būti valdomi. Dabar Lietuvoje tai vyksta pagal rusišką sistemą, mes esame tos sistemos dalis. Jeigu norime tapti vakarietiškos sistemos dalimi sistemos valdymo prasme, turime sukurti infrastruktūrą. Tam reikalingos šios elektros jungtys.
Sistemos valdymo arba sinchronizacijos prasme mums reikėtų dar vienos linijos į Vakarų Europą.
– Ar pastatę jungtis su Lenkija ir Švedija mes jau būsime sujungti su Vakarais ir mažiau priklausomi nuo Rusijos?
– Patikimumo prasme šių statomų jungčių jau pakaktų. Jos sujungtų mus labai gerai, bet sistemos valdymo arba sinchronizacijos prasme mums reikėtų dar vienos linijos į Vakarų Europą. Šiuo metu vyksta diskusijos. Tai, be abejo, turėtų būti oro linija, matyt, kad per Lenkiją.
– Iš kur, pasistatę šias jungtis, galėtume importuoti elektrą?
– Jūsų klausimą reikėtų perfrazuoti – į kurią pusę elektra tekės? Taip, kaip mes matome, 2020 metais, o gal ir anksčiau (2016–2017 metais), Vokietija, Lenkija bus didesnių kainų zona. Tad tikriausiai iš mūsų elektra tekės į šias valstybes.
Viena priežasčių, kodėl taip matome, yra 2016 metais įsigaliosiantys aplinkosaugos reikalavimai elektros gamintojams. Lenkija per 90 proc. savo energijos gamina iš anglies. 2016 metais jie susidurs su šia problema, ir, ko gero, dalį elektros generatorių turės uždaryti. Lenkijos zona turėtų tapti deficitine ir tuomet elektra turėtų tekėti iš Baltijos šalių į Lenkiją.
– Tačiau naujoji VAE dar nestovės, iš kur mes galėsime dar ir eksportuoti elektrą? Iš Rusijos?
– Tai gal klauskit tiesiai šviesiai. Kam yra statomos tos jungtys ir kas jomis naudosis? Be abejo, kad mes – Baltijos šalių regionas.
Elektros rinka regione yra skandinaviško modelio. Prekiaujant tarp šalių elektra, skandinaviška sistema veikia taip: jeigu nori pasiųsti elektrą iš Rusijos arba Baltarusijos į Vakarus, negali jos tiesiog pasiųsti tranzitu. Turi parduoti elektrą tarpinėje stotelėje, tarkime, Lietuvos biržoje.
Eksportuotojas iš trečios šalies negalės iš karto siųsti elektros į Vakarus, tai komerciškai yra neįmanoma. Rusija negalės parduoti Vakarams elektros už vakarietišką kainą.
– Kaip tos jungtys paveiks elektros kainą namų ūkiams?
– Vakarų Europa – Lenkija, Vokietija – turėtų būti aukštų kainų zonos. Ir jeigu mes susiliesime su aukštų kainų zona, tai mes ten galėsime siųsti elektrą, jeigu susiliesime su mažų kainų zona, tai galėsime iš ten pirkti elektrą ir mūsų kainos mažės.
Bet kokia bus kaina, negaliu pasakyti, nes bijau, kad nepataikysiu. Aišku, tai taip pat priklauso ir nuo to, ar turėsime savo generaciją. Labai tikime, kad Visagino atominė elektrinė bus pastatyta.
– Kokia bus elektros kaina pastačius VAE?
– Elektros kainos labai priklauso nuo anglies dioksido kainų, nuo taršos leidimų kainų. Bet pagal bazinį scenarijų yra prognozuojama, kad rinkoje kainų maksimumą užduos dujiniai generatoriai. O atominių generatorių pagaminama energija yra šiek tiek pigesnė nei dujinių generatorių.
– Bet mums reikės skolintis VAE statybai, mokėti palūkanas ir pan., tad ar VAE pagaminamos energijos kaina bus konkurencinga? Be to, gal iki 2020 metų jau atpigs ir saulės bei vėjo energetika?
– Apie 2020 metus, mūsų nuomone, vėjo energetika nebus pigi. Nesu apskritai matęs tokio pasakymo, kad vėjo energetika gali būti konkurencinga, kad ji gali gyventi be palaikymo.
Esame įsitikinę, kad VAE turės didelę rinką, nes regionas bus deficitinis. Visos regione planuojamos statyti jėgainės sutilps į planuojamą elektros poreikį. Tą patį deklaruoja ir mūsų konkurentai, statantys atomines. Be abejo, jie sutilps, jei turės elektros jungtis.
– Kokiomis prielaidomis grindžiate teiginį, kad VAE tikrai reikalinga regionui ir jos gaminama elektra bus paklausi?
– Didieji projektai nedaromi tylomis. Žinome, kas ką statys. Ir iš to, ką žinome, sprendžiame, kad atominė tilps rinkoje ir elektros kaina bus konkurencinga. Čia, be abejo, yra prognozės.
Kokia yra tiksli VAE projekto ekonomika, aš negaliu pasakyti – tame projekte nedirbu. Tie baziniai duomenys yra specialioje spaudoje. Literatūra pilna tų skaičių. Suomiai, pavyzdžiui, vysto atominę energetiką ir nemato priežasties, kodėl neturėtų to daryti.
– Mūsų priklausomybė nuo Rusijos pasireiškia ir tuo, kad tik ši valstybė gali suteikti mums reikalingą momentinį galios rezervą. Ar, turint jungtis su Lenkija ir Švedija ir pasistačius VAE, rezervą užtikrinti galės kitos valstybės?
– Sistemą yra planuojama strategiškai vystyti atsižvelgiant į tai, kad turėsime VAE ir turėsime sinchronizuotis arba pereiti dirbti į Vakarų bendrą sistemą. Viena iš tų mįslių, į kurią turime atsakyti kaip sistemos operatorius, – į kur patrauksime momentinį galios rezervą. Jeigu staiga nenumatytai užgęsta atominė, o taip kartais atsitinka, iš kur gausime elektros.
Dalį momentinio rezervo gali garantuoti Baltijos šalys. Kita dalis – per nuolatinės srovės jungtis su kitomis šalimis. Ir trečia jungtis – per oro linijas iš Vakarų Europos. Svarbu tik turėti pakankamai jungčių. Skaičiavimai rodo, kad tai yra įmanoma.
– Tai ar mums užtektų jungčių su Lenkija ir Švedija?
– Taip, reikia tik įgyvendinti jungčių projektus. Kai kurias jungtis dar reikia išplėsti iki 2020 metų.
