„Aš manau, kad mes turime naują realybę ir šios krizės pavyzdys, kai pinigų politika ir fiskalinė politika derinasi tarpusavyje, yra tas modelis, kuris turėtų išlikti ir ateityje“, – interviu BNS sakė V.Vasiliauskas.
Pasak jo, dabartinė krizė taip pat suteikia gerų galimybių pertvarkyti ekonomiką, todėl jis ragina šalies politikus pasiekti bendrą sutarimą dėl struktūrinių reformų, pirmiausia švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos srityse.
Interviu BNS V.Vasiliauskas taip pat pripažino, kad Lietuvos bankų sistema per jo kadencijos metus tapo labiau koncentruota, tačiau pabrėžė, kad skirtingai nei po 2009-2010 metų krizės grėsmių jos stabilumui šiuo metu nėra.
– Prieš dešimtmetį Lietuvos bankui pradėjote vadovauti pasibaigus finansų krizei, dabar centrinį banką paliekate dar nesibaigus naujai krizei. Ar daug kas per tą dešimtmetį pasikeitė?
– Pradėsiu nuo to, kad praėjusio dešimtmečio krizė buvo kitokia – tai buvo tikra ekonominė-finansų krizė, o dabartinė krizė visų pirma yra pandeminė, todėl ir skirtumas yra didžiulis. Prieš daugiau nei dešimtmetį mes į krizę patekome visiškai nepasiruošę, naiviai tikėdamiesi, kad jos išvengsime, kad ji praeis šonu. Šiuo metu situacija yra kitokia, ekonomika buvo gerokai stipresnė ir pasižiūrėjus atgal į 2020 metus akivaizdžiai matyti, kad krizės pasekmės taip pat yra kitokios.
Manau, prie to prisidėjo daug dedamųjų ir iš jų nepaskutinėje vietoje yra narystė euro zonoje, lėmusi, kad mes galėjome sau leisti dideles viešųjų finansų injekcijas į ekonomiką. Kai matome mažiau kaip vieną procentą pernai susitraukusios ekonomikos ir išaugusio deficito skaičius, tai reiškia, kad tikrai buvo įliejamos didelės pinigų sumos. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad šį kartą viskas yra kitaip.
– Prieš dešimtmetį vienas iš krizės bruožų buvo kreditavimo trūkumas, dabar, panašu, pinigų tikrai netrūksta.
– Iš tikrųjų ankstesnėje krizėje likvidumo problemos greitai patapo mokumo problemomis, o šioje krizėje likvidumo problemos nėra. Aišku, labiausiai paveikti sektoriai stipriai nukentėjo ir jiems reikės daugiau laiko, kad atsistatytų, žinoma, jeigu mes grįšime į tą normalią aplinką. Tačiau finansai tikrai nėra problema, mes dabar matome koordinuotą šokį tarp centrinių bankų ir vyriausybių, ko iš tiesų trūko ankstesnėje krizėje.
Kalbant apie Lietuvos ekonominę struktūrą, aš irgi manyčiau, kad mes buvome gerokai labiau pasiruošę. Ką mes pastebėjome per 2020 metus, eksporto rinkose mums pavyko dar labiau užsiauginti raumenis, pasigerinti savo situaciją.
– Tas pinigų pertekliaus klausimas anksčiau ar vėliau turės būti kažkaip išspręstas?
– Be abejo, jis turės būti išspręstas, bet nemanau, kad tai yra problema, nes ekonomikos susitraukimai didesnėse Europos Sąjungos valstybėse narėse, buvo tikrai įspūdingi, todėl fiskalinės ir pinigų politikos derinimas toliau turės vykti ir ateityje. Tikrai netikiu, kaip kartais pasigirsta armagedoniški scenarijai, kad infliacija tuoj baisiai šoks į viršų. Euro sistema neprognozuoja didelės infliacijos, ji iš principo turėtų būtų tokia kaip ir dabar, su tam tikrais pašokinėjimais šių metų eigoje, bet iki 2 proc. vidutiniu laikotarpio tikslo dar toli.
– Sklido kalbos, kad Europos Centrinis Bankas gali peržiūrėti ir patį 2 proc. infliacijos tikslą.
– Dabar vyksta strateginė diskusija ir rugsėjo mėnesį jos rezultatai turėtų atsispindėti Europos Centrinio Banko komunikacijoje. Nemanau, kad artimos dviem procentams infliacinis tikslas keisis, klausimas dėl simetriškumo, ar gali būti tolerancija tam tikrą laiką viršijant tikslą, paskui atitinkamai sugrįžtant, bet nemanau, kad būtų galima tikėtis esminių pasikeitimų.
– Kalbant apie koordinuotus sprendimus, gal galima tikėtis ir kažkokio bendro sprendimo siekiant mažinti per krizę išaugusius valstybių skolų dydžius?
– Aš manau, kad koordinacija yra tikėtina, nes 2008 metų krizė ir dabartinė krizė parodė, kad koordinavimasis yra geriau nei veikimas atskirai. Bet pagrindinis receptas mažinant skolą iš tikrųjų yra ekonominis vystymasis. Kito recepto nėra. Todėl vėlgi, labai svarbu, kad tie papildomi pinigai, kurie ateina, būtų tikslingai panaudoti.
– Ar galima sakyti, kad dabartinės krizės suvaldymas taps etalonu, kaip bus tvarkomasi su ateities krizėmis?
– Aš viliuosi, kad bendrų sprendimų tik daugiau ir ekonominės konvergencijos bei federalizmo laipsnis Europos Sąjungoje tik gilės. Tikiu, kad ateityje galėsime kalbėti ir apie bendrus skolos instrumentus tiek euro zonoje, tiek visoje Europos Sąjungoje. Kuo mes labiau integruojamės, tuo visomis prasmėmis turėtume jaustis saugesni ir stipresni, tuo daugiau galimybių bus ir mūsų ekonomikos plėtrai.
– Kalbų apie bendrus skolinimosi instrumentus girdėjome jau pernai, tačiau jos nesirealizavo. Tai lėmė valios trūkumas ar poreikio nebuvimas?
– Manau, viską užgožė pandeminė situacija. Vis tos bangos, dabar, matyt, karštas klausimas yra vakcinavimo tempai. Bet anksčiau ar vėliau prie šio klausimo tikrai bus sugrįžta, nors, aišku, kai situacija normalizuosis, gali būti prarastas tam tikras spaudimas, kuris, mano manymu, Europos Sąjungai yra sveikas. Bet vėlgi, ekonominė mintis yra pažengusi į priekį ir aš nematau kitų priežasčių, kaip tik pereiti prie bendraskolinių instrumentų plėtojimo.
– Ar nemanote, kad didesnis Europos Sąjungos federalizmas mažins atskirų valstybių savarankiškumą ir jų įtaką?
– Aš dėl to pavojaus tikrai nematau. Kalbėdamas apie federalizmą ir nacionalines valstybes aš visada pateikiu JAV pavyzdį, kuri pradėjusi nuo konfederacijos vėliau tapo federacija. Aš visų pirma kalbu apie ekonominius dalykus, finansų rinką, nes, mano galva, Europa neišnaudoja visų galimybių, kurias suteikia vieninga rinka. Taip pat ir santykiuose su trečiomis šalimis.
Visi kultūriniai reikalai yra nacionalinių politikų reikalas, jų puoselėjimo ir skatinimo nereikėtų atsisakyti. Bet buvimas Europos Sąjungoje geopolitine prasme yra vienintelis būdas mums išgyventi.
Visada reikia turėtų omenyje savo interesus ir juos ginti, tačiau mažai valstybei tą reikia daryti per aljansų ir sąjungų sudarymą.
– Visgi istorija yra negailestinga. Stambūs politiniai dariniai, dažniausiai imperijos, kurioms dalis istorikų priskiria ir JAV, anksčiau ar vėliau yra pasmerktos žlugti.
– Aš Europos Sąjungos iš tikrųjų nevadinčiau imperija, jei jau norime naudoti šį terminą, reikia pabrėžti, kad ji sukurta pakankamai demokratiniais pagrindais. Be jokios abejonės, visada reikia turėtų omenyje savo interesus ir juos ginti, tačiau mažai valstybei tą reikia daryti per aljansų ir sąjungų sudarymą. Kalbėjimui ne tiesiai šviesiai, o tarimuisi įvairiais formatais. Tai nėra taip paprasta, bet įmanoma.
– Kalbant apie europines institucijas, Europos Centrinis Bankas šiai krizei tikriausiai taip pat buvo pasirengęs kur kas geriau nei prieš dešimtmetį?
– Be jokios abejonės, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį kalbėti apie turto įsigijimo programas buvo iš viso neįsivaizduojamas dalykas. Aš manau, kad Europos Centrinis Bankas yra viena iš pačių europietiškiausių institucijų ir pandemijos laikotarpiu išties parodė lankstumą ir gebėjimą koordinuotis su fiskaline politika. Tas džiugina, tai yra nauja realybė. Nepaisant Europos Sąjungos architektūros skirtumų nuo, pavyzdžiui, JAV, kur Federalinių rezervų sistemos mandate yra darbo rinka ir kainų stabilumas. Mūsų mandate yra tik kainų stabilumas.
Vien jau šiuo formaliu požiūriu tie skirtumai yra, bet, mano nuomone, paskutinė reakcija labai aiškiai parodo, kad euro sistema gali būti lanksti. Be abejo, ateityje dar kils pakankamai nemažai klausimų, prisiminkime kai kurių bendrijos valstybių konstitucijų klausimus, bet Europa juda į priekį.
– Ar galima prognozuoti, kad Europoje iki šiol vyravusi griežta pozicija dėl valstybių skolos lygio ar fiskalinių deficitų gali būti švelninama?
– Atskirkime du dalykus, skolinimąsi, kada reikia, ir skolintų pinigų tikslingą panaudojimą bei išlaidavimą. Tai du skirtingi dalykai, aš tikrai neatsisakau minties, kad valstybėms narėms reikia elgtis atsakingai ir pirmiausia tuos skolintus pinigus naudoti ekonominiams suvaržymams sušvelninti, bet iš kitos pusės, pinigai turi būti naudojami ir struktūrinėms reformoms, kurias turi daryti, kad didintum savo konkurencingumą ateityje.
Kalbant apie Lietuvą, mes kiekvienais metais gauname įvairių tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, receptus. Švietimas, sveikatos apsauga, socialinė atskirtis, darbo rinka yra tos sritys, kurios susijusios tiek su žmogišku kapitalu, tiek su infrastruktūros dalykais. Į jas reikia investuoti. Manau, ir dabartinė krizė, ypač dabar dėliojamos atsigavimo priemonės, bus nukreiptos į struktūrinius dalykus, kad mes galėtume judėti į priekį. Mes turime daug įsisenėjusių problemų ir jų sprendimas yra privalomas kaip mokiniui namų darbų paruošimas. Jei juos paruoši, gali tikėtis teigiamo įvertinimo, jeigu neparuoši, vėl sėdėsi uodegoje.
– Man Lietuva labiau primena ne pažangų, o vidutiniškai besimokantį mokinį, kuris padaro tik tą dalį namų darbų, kad atsiskaitytų mokytojui, bet pats žengti toliau nebando.
– Manau, kad mūsų bėdos susijusios ir su tuo, kad drausmės klasėje nėra. Tie, kas sėdi galiorkoje ir vėliau turi galimybę ateiti į pirmą suolą, neretai pamiršta, kokias kėlė problemas sėdėdami klasės gale. Todėl vyksta tas pastovus mainymasis vietomis, vietoj to, kad padarytų klasės susirinkimą ir sutartų, kad artimiausius dešimtį metų mokysimės vienų ar kitų dalykų.
– Ar galime tikėtis, kad tas sutarimas anksčiau ar vėliau bus pasiektas?
– Aš esu optimistas, todėl manau, kad pilietinės brandos ir susitarimo, o ne ginčų iki paskutinės plunksnos pas mus bus vis daugiau ir daugiau.
– Dar vienas išskirtinis dabartinės krizės bruožas yra augančios kapitalo rinkos, nekilnojamojo turto kainos. Tai rodo, kad dalis ekonomikai skatinti skirtų pinigų nusėda aukštesnės klasės visuomenės kišenėse. Ar nemanote, kad tai dar labiau padidins socialinę segregaciją ir atskirtį?
– Jeigu kalbame globaliai, tai matyt, kad taip. Jeigu kalbame apie Lietuvą, tai mūsų ekonominė struktūra yra įdomi tuo, kad per krizę pajamų nelygybė ir atskirtis kaip tik sumažėja. Tą pastebėjome po 2008 metų krizės, tai, aš manau, vyksta ir dabar. Paskui, kai prasideda vystymasis, vėl vyksta tas kreivių išsiskyrimas. Bet pajamų, turtinės padėties nelygybių klausimai niekur nenueina nuo darbotvarkės. Manau, kad tai politinės ekonomijos dalykai ir jie tikrai bus aktualūs.
Bet vėlgi, tam yra kitos priemonės, tai jau valstybių socialinės politikos klausimai. Nes pinigų politika, kad ir kokia didelė būtų euro sistema, iš principo rūpinasi pirmiausia ekonomika ir turbūt negali spręsti socialinių reikalų.
– Ar šias problemas padėtų spręsti bendras Europos Sąjungos minimalaus darbo užmokesčio dydis, bendri mokesčiai? Diskusijos šiais klausimas vyksta.
– Taip, aš manyčiau, kad tai yra irgi tų bendrai spręstinų klausimų darbotvarkė. Bet vėlgi, čia visų pirma priklausys nuo bendrų susitarimų tarp valstybių narių. Nes ir dabar mes girdime labai daug įvairių nuomonių. Kiek to valstybių suvereniteto pavyks perkelti į paneuropinį lygį, nuo to priklausys ir diskusijų sėkmė.
– Grįžkime gal tada prie mūsų bankų sistemos. Kokią ją radote ir kokią paliekate?
– Palieku turbūt labiau koncentruotą, nes du didžiausi bankai ir vienas didelis filialas turto prasme tikrai užima 80 proc. visos rinkos. 2011 metais tikrai tų žaidėjų buvo daugiau. Bet, mano galva, šiuo metu nėra jokios grėsmės finansiniam stabilumui, sistema yra gerokai stipresnė negu buvo 2011 metais. Korporatyvinė kultūra, aš manau, yra visiškai kitokia. Na, o 2011 metais darėme tai, ką būtų daręs bet kuris protingas prižiūrėtojas – sprendėme problemas, kurios buvo susikaupusios.
– Ar galima sakyti, kad per savo kadencijas bankų sistemą išvalėte nuo nepatikimų žaidėjų?
– Manau, kad taip.
– Lietuvos bankas buvo labai aktyvus bandant pritraukti Kinijos investicijas į bankų sektorių, net buvo kalbų apie vieno tradicinio kinų banko atėjimą. Vis dėlto, dėl geopolitinių procesų šių planų teko atsisakyti.
– Matote, viskas priklauso nuo valstybės pozicijos, nes mes gi neveikiame izoliuotai. Mes esame šiltnamio, vardu Lietuva, dalis. Ir jeigu valstybės pozicija pasikeitusi, tai natūraliai mes irgi prisitaikome. Tai mums visą laiką reikėjo aiškumo, ta prasme. Ir dabar tas aiškumas yra.
Mes turime investicinį portfelį, buvome vieni iš pirmųjų euro sistemoje, kurie investavome Kinijoje. Mes ir euro sistemoje kartu su keletu kitų centrinių bankų taip pat esame žinomi kaip turintys know-how, kaip investuoti.
Bet, matyt, tos viltys, kad ateis mažmeninis bankas, jos neišsipildė. Ir apskritai, joks iš esmės naujas didesnis žaidėjas nėra atėjęs. Nauji žaidėjai, tokie, kaip specializuoti bankai, jie yra atėję, aišku, atsiejant nuo Kinijos, bet jie kol kas yra tikrai pakankamai nedideli.
– Koks yra Europos Centrinio Banko požiūris į Kinijos investicijas?
– Jis yra indiferentiškas, kitaip sakant, neutralus. Tiesiog pozicija yra tokia, kad negali ignoruoti, kadangi juanis yra rezervinė valiuta, įtraukta į TVF krepšelį, na, ir viskas tuo pasakyta. Kinija yra antra pagal dydį ekonomika, todėl negali to fakto ignoruoti.
Politinės diskusijos nėra tas faktorius, į kurį tokia technokratinė institucija, kaip euro sistema, Europos Centrinis Bankas ar bet kuris centrinis bankas gali reaguoti arba vaidinti kažkokį aktyvų vaidmenį.
Istorija rodo, kad pasaulinės rezervinės valiutos gali labai greitai pakeisti savo rolę.
– Ar yra tikimybė, kad juanio kaip rezervinės valiutos reikšmė didės?
– Manyčiau, tai yra tiesiogiai susiję su Kinijos ekonomikos augimu, todėl sakyčiau, kad taip.
– Ar tai gali kelti pavojų euro kaip rezervinės valiutos statusui?
– Istorija rodo, kad pasaulinės rezervinės valiutos gali labai greitai pakeisti savo rolę. Galiu pateikti svaro sterlingų, palyginti su JAV doleriu, pavyzdį. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje šių valiutų santykiai buvo visiškai kitokie nei amžiaus pabaigoje ar dvidešimt pirmajame amžiuje. Aš manau, kad žingsniai dėl taip vadinamo e. euro yra teisingi, tik šiek tiek pavėluoti. Galime konstatuoti faktą, kad e. valiutos ar e. pinigų srityje Kinija yra gerokai pažengusi į priekį ir atskirose provincijose tą jau naudoja.
Kiek Europa sugebės padaryti proveržį e. valiutos srityje, manau, tai taip pat prisidės prie euro kaip valiutos stiprumo. Kol kas aš nematau pavojaus euro reikšmei tarptautiniuose atsiskaitymuose.
– Didžiosios Britanijos svaro sterlingų ir JAV dolerio pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad valiutos reikšmė neatsiejama nuo jos valstybės ekonominės ir politinės galios. Europos Sąjungos pastangos susigrąžinti gamybinius pajėgumus, investuoti į mokslinius tyrimus turėti stiprinti ir euro pozicijas.
– Aš manau, kad tai yra tiesiogiai susiję. Be jokios abejonės, ekonomikos dydis ir galia ir neatsiejama nuo valstybės įtakos ir jos piniginio vieneto reikšmės tarptautinėje erdvėje.
Mano galva, šiuo metu mes susiduriame su keliais vienu metu vykstančiais procesais – dideliu globalizacijos tempu, kuris pastaruoju metu, tiesa, stabtelėjo, ir nacionaliniais interesais. Tačiau mano nuomone, Europa gali būti stipri tik būdama vieninga, stiprių valstybių narių laikai jau yra praeityje. Viena Vokietija, viena Prancūzija, viena Ispanija kaip atskiros žaidėjos turi gerokai mažesnį tarptautinės reikšmės potencialą nei Europos Sąjunga kaip vieninga ekonominė erdvė.
Mano nuomone, iš Europos Sąjungos projekto išlošė visi – tiek senosios, tiek naujosios valstybės narės.
– Gal galite pasidalinti savo ateities planais? Ką ketinate veikti iki 2023-ųjų pradžios, kai pradėsite dirbti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valdyboje, kur atstovausite Šiaurės ir Baltijos šalių regionui?
– Kol kas neturiu jokių planų. Turiu keletą privačių pasiūlymų, bet galioja bendras sistemos atšalimo laikotarpis, todėl tam tikrą laiką norėdamas įsidarbinti turėčiau gauti Europos Centrinio Banko Etikos komiteto sutikimą. Kaip taisyklė, mažiausiai pusę metų, o atšalimo laikotarpis trunka nuo vienerių iki dvejų metų, to sutikimo negalima tikėtis.
Manau, kad artimiausiu metu tiesiog toliau dėstysiu universitete, o nuo aktyvesnių profesinių žingsnių natūraliai susilaikysiu.
– Tačiau finansų srities tikriausiai neapleisite?
– Labai svarbu užtikrinti, kaip aš sakau, tą degimą iki 2023 metų. Tarptautiniame valiutos fonde, pasikeitus JAV administracijai, dabar vyksta labai įdomūs dalykai, nuo užsidarymo ir TVF reikšmės mažinimo darbotvarkės grįžtama su visiškai priešingu požiūriu.
– Ar manote, kad po šios krizės tiek TVF, tiek kitų tarptautinių organizacijų vaidmuo pasaulio ekonominėje ir politinėje erdvėje stiprės?
– Aš tikrai viliuosi ir tikrai to linkėčiau. Paskutinė krizė parodė, kad sisteminių ir kartu priimamų sprendimų algoritmas veikia kur kas geriau nei iš problemų kapstantis atskirai.
– Na ir visai pabaigai, ko palinkėtumėte būsimam Lietuvos banko valdybos pirmininkui?
– Tiesiog palinkėčiau komandinio darbo, suvokimo, kad vadovavimas centriniam bankui yra karjeros viršūnė ir viskas, kas bus po to, bus tik ėjimas nuo kalno. Todėl palinkėčiau pirmiausiai stovėti aukštai, žiūrėti už horizonto, visomis priemonėmis kovoti už Lietuvos banko nepriklausomumą ir užbaigus darbus oriai pasitraukti.
