V.Vasiliauskas interviu BNS sakė, jog Lietuva aktyviai pozicionuoja save kaip šalį, palankią steigtis ir veikti naujausių finansinių technologijų (angliškai - fintech) įmonėms, taip pat siekia tapti mokėjimų tarp Kinijos ir Europos Sąjungos centru.
„Labai aktyviai reklamuojame Lietuvą kaip jurisdikciją. Ypač fintech srityje tiek Finansų ministerija, tiek Lietuvos bankas, tiek „Investuok Lietuvoje“ daro labai konkrečius rinkodarinius žingsnius. Brexit“ šviesoje kai kurioms bendrovėms ieškant alternatyvų, susidomėjimas Lietuva tikrai yra pastebimas“, – BNS sakė V.Vasiliauskas.
– Kartais atrodo, kad tradicinė bankininkystė Lietuvoje užėmė gynybines pozicijas. Kokią matote jos ateitį?
– Mano nuomone, tradicinė bankininkystė išeina iš apkasų, ji taip pat keičiasi. Jau pernai galėjome jausti tam tikrą proveržį, tą parodė ir bankų reakcija į pagrindinės sąskaitos, vadinamojo paslaugų krepšelio instrumentą. Naujosios technologijos, konkurencija tikrai daro įtaką, todėl ir bankinis sektorius atsiveria naujovėms. Bankai apskritai atsiveria, išeina iš savo separatistinių narvelių ir bando galvoti apie bendrą standartą, bendrą pasiūlymą, svarsto, kaip reikės gyventi naujoje aplinkoje. Todėl į tradicinę bankininkystę aš žiūriu pakankamai pozityviai – manau, kad lūžio taškas jau praeityje ir dabar viskas keičiasi.
– Paslaugų krepšelio reikalu bankai taip pat sukruto tik sulaukę Lietuvos banko niukso – reikalavimo teikti pagrindinės sąskaitos paslaugą. Tai nerodė didelio noro patiems imtis iniciatyvos.
– Žinote, yra sunku išeiti iš komforto zonos. Kai jautiesi gerai, esi užsitikrinęs kažkokią grąžą, gauni stabilias pajamas, kurių velnių tau išeiti iš komforto zonos? Tačiau bankai nebėra užsidarę, ir tai lemia ne tik Lietuvos banko veiksmai – aš labiau akcentuočiau naujas tendencijas ir inovacijų plėtrą. Reikia vertinti kelis faktorius – naujus žaidėjus, naujas technologijas, pačių bankų savimonę bei reguliuotojo (Lietuvos banko – BNS) aktyvumą. Pavyzdžiui, dėl mokėjimų srities Lietuvos bankas turbūt buvo pirmasis, kai dar 2011 metais pradėjo kalbėti, kad čia kažkas bręsta, įvyks pasikeitimų. Bankai taip pat permąsto savo veiksmus, įvertina, ar nebuvo kažkas praleista, žiūri į pasaulines tendencijas, pagaliau, kas vyksta pas juos valdančius Skandinavijos bankus. Visi supranta, kad čia yra naujų galimybių
– Naujos galimybės reikalauja ir naujų investicijų, tačiau bent jau dalis bankų pastaraisiais metais jų aktyviai nevykdė ir išmokėjo pakankamai didelius dividendus.
– Aš į tai žiūriu pakankamai paprastai. Skandinavijos bankams Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra namų rinka, todėl pinigų srautų valdymas, jų vaikščiojimas bankinės grupės viduje yra normalus dalykas. Gyvename Europos Sąjungoje, laisvo kapitalo judėjimo sąlygomis, todėl kapitalui nėra problemų nei išeiti, nei ateiti.
– Ar nemanote, kad bankų elgsenai įtakos turėjų ir kiek arogantiškas jų įvaizdis?
– Tikrai manau, bet vėlgi, aš matau gerus pokyčius. Nenoriu užbėgti už akių, bet bent jau iš savo bendravimo su bankais mes tą tikrai jaučiame. Taip, praeityje tos arogancijos buvo, bet dabar aš tikrai matau geras perspektyvas.
– Kas lėmė tokį bankų įvaizdį? Realios konkurencijos nebuvimas?
– Buvo trūkumų įgyvendinant finansinių paslaugų teikimo rinkos priežiūros mandatą. Noriu priminti, kad Lietuvos bankui jis į rankas atėjo tik 2012 metais, todėl mums prireikė kelerių metų, kad pradėtume judinti tą vandenį. Be abejo, buvo daug nepasitenkinimo, mes ir patys mokomės, kaip elgtis toje porceliano krautuvėlėje, bet dabar tarpusavio supratimo yra vis daugiau ir daugiau. Mes nenorime kažko išskirtinio, mes matome bankus kaip partnerius, norime, kad elektroninių paslaugų skvarba būtų kuo platesnė ir didesnė. Visuomenei bus geriau, mums kaip reguliatoriui bus geriau, pagaliau ir bankams bus geriau, nes jie pasieks masto ekonomija. Visi galės pakankamai laimingai gyventi ir laukti šviesaus rytojaus.
– Patys komerciniai bankai kartais laikosi atokiau. Pavyzdžiui, SEPA mokėjimams dauguma jų pasirinko ne Lietuvos banko sprendimą, o klientams ne tokį patrauklų Skandinavijos bankų instrumentą.
– Manau, tai buvo verslo sprendimas, kuriam įtakos turėjo ir kaštų klausimas – formuoti srautą visos grupės mastu yra pigiau. Tačiau taip, Lietuvos klientai buvo pripratę prie geresnio standarto, o per ten (Skandinavijos bankus – BNS) jie gavo blogesnį standartą. Yra tas niuansas, manau, kad tikrai ne viską reikėtų vertinti pinigais. Bankinis verslas, kaip aš jį suprantu, turi žvelgti bent jau į trejų-penkerių metų perspektyvą. Į klientą reikia investuoti, kad jis plačiau naudotųsi teikiamomis paslaugomis ir iš to būtų galima daugiau uždirbti ateityje.
– Bankai į klientus ne investuoja, jie dėl jų kovoja – tarpusavyje, su kredito unijomis, greitųjų kreditų bendrovėmis. Ar tai netapo priežastimi, kodėl buvo nepastebėtas alternatyvių rinkos žaidėjų atsiradimas?
– Nemanau, kad bankai nepastebėjo naujų žaidėjų atsiradimo. Mes kalbame apie pasaulinę tendenciją, o naujieji tarpininkai į finansus atėjo galbūt paskiausiai. Tiesioginis kontaktas, tarpininko išmetimas iš bendravimo pirmiausiai prasidėjo viešoje erdvėje. Facebook'as, uberizacija, visa ta dalijimosi ekonomika pagaliau atėjo ir į finansus. Bankų reakcija, pražiopsojo jie tuos procesus ar nepražiopsojo, tam kelio užkirsti negalėjo.
– Visgi, neapleidžia jausmas, kad bankų reakcija buvo pavėluota.
– Kaip jau minėjau – komforto zonos efektas. Be to, ir krizės pasekmės, pripažinkime, bankams buvo tikrai nemenkos, reikėjo tvarkytis su paskolų portfeliais, atidėjiniais, skolininkais. Bankai turėjo ką veikti.
– Dabartinis ekonominis ciklas, žemų palūkanų aplinka taip pat turi įtakos bankų elgsenai?
– Be jokios abejonės. Kaip mes bežiūrėtume, klasikinio universalaus banko pagrindinis pajamų šaltinis yra palūkanos. Žemų palūkanų aplinka turi tiesioginės įtakos bankų rezultatams, ypač jei finansavimo kaštai santykinai nėra tiek sumažėjęs, tada tą maržą išspausti yra pakankamai sudėtinga. Kai prie viso šito dar prisideda nauji tarpininkai, finansinių technologijų naujovės, tenka peržiūrėti visą savo veiklos modelį, ar jis veikia tinkamai. Mano nuomone, būtent tai yra viena iš „Nordea“ ir DNB bankų jungimosi priežasčių, tai yra bandymas užtikrinti grąžą, sinergijos taškų pirmiausiai ieškant išlaidų srityje.
Europos Sąjungoje mes turime kalbėti apie viso bankinio sektoriaus konsolidaciją. Tam reikia daugiau kapitalo, griežtesnio reglamentavimo, bet tokios yra naujos žaidimo taisyklės. Tu dalyvauji lenktynėse, atlaikai arba neatlaikai, nieko nepadarysi.
Bet aš manau, kad bankai dar ilgą laiką išliks pagrindiniai kredito rinkos žaidėjai, bent jau Europoje. Be abejo, bankai išliks pagrindiniais žaidėjais indėlių rinkoje, tą rodo ir mūsų indėlių kitimo statistika. Žinoma, alternatyvų atsiranda ir čia, steigiasi įvairios (tarpusavio arba sutelktinio skolinimosi – BNS) platformos, tačiau gyventojų įpročiai taip pat keičiasi lėtai, esame konservatyvūs žmonės. Čia įtaką darančių faktorių yra labai daug, nepamirškime ir indėlių draudimo veiksnio.
– Neretai bankai savo atsargų elgesį argumentuoja griežtėjančiu reguliavimu, naujais reikalavimais, kuriems taip pat reikia papildomų investicijų.
– Taip, tačiau nuo ko prasidėjo ekonominė krizė, ar ne nuo finansų sektoriaus? Tokia yra nauja realybė, Europos Sąjungoje mes turime kalbėti apie viso bankinio sektoriaus konsolidaciją. Tam reikia daugiau kapitalo, griežtesnio reglamentavimo, bet tokios yra naujos žaidimo taisyklės. Tu dalyvauji lenktynėse, atlaikai arba neatlaikai, nieko nepadarysi.
– Bankų konsolidacija vyksta ir Lietuvoje, vartotojams tai nekelia pavojaus?
– Yra tos konsolidacijos tendencijos – pernai „Swedbank“ įsigijo „Danske Bank“ mažmeninį verslą, šiemet sandorį ketina užbaigti „Nordea“ ir DNBbankai. Aš tai matyčiau grynai kaip verslo efektyvumo ir sinergijų paieškas. Pati konsolidacija sektoriuje tikrai nėra blogai, svarbu, kad tai neišaugtų į koncentraciją ir nesumažėtų konkurencija. Pagrindiniuose segmentuose, pavyzdžiui, paskolų rinkoje, dabar konkurencija yra pakankama, kitose srityse gal ir galima matyti tam tikrų koncentracijos požymių, bet tam esame mes, yra Konkurencijos taryba, prižiūrime tą visą rinką. Tikrai matome naujų rinkos žaidėjų atėjimą – elektroninių pinigų įstaigas, mokėjimo įstaigas, (tarpusavio arba sutelktinio skolinimosi – BNS) platformas.
– Komerciniai bankai neretai priekaištauja, kad jiems taikomi reikalavimai negalioja naujiems rinkos žaidėjams.
– Dauguma naujų rinkos žaidėjų nėra bankai, natūraliai sąlygos jiems yra kitokios. Be abejo, lygiateisiškumas ir vienodas traktavimas yra mūsų mandate ir mūsų kraujyje, bet negalima vienodo reguliavimo taikyti musei ir drambliui, tačiau kiek tai yra susiję su finansinių paslaugų priežiūra, pinigų plovimo prevencija – čia jokių išimčių nėra.
Ką norėčiau pabrėžti – mes turime tokį smėlio dėžės (angliškai sandbox) režimą. Tarkime, ateina technologiškai naujas ir inovatyvus žaidėjas, kartais net pats nežinantis, kuo bus po trejų metų. Mums kaip reguliuotojui tai irgi naujas dalykas, todėl tupdome jį į savotišką laboratoriją ir treniruojamės – tiek jis, tiek mes. Kas nors gali įžvelgti, kad mes sudarome kažkokias šiltnamio sąlygas, bet taip nėra, mes bandome suprasti, kas per žvėris iš tos žalios masės gali išaugti. Ir šioje vietoje nesame kažkuo nauji – Anglijos prižiūrėtojas tą patį daro, skandinavai tą patį daro. Kuo geresnį verslo modelių suprantimą turėsime, tuo geriau bus visiems. Beje, bankai į inovacijas dabar irgi yra atsisukę veidu, jų inovacijų padaliniai dirba išsijuosę. Aš čia matau tik bendradarbiavimo galimybes.
– Lietuva save pristato kaip mokėjimų centrą, į šią sritį aktyviai siekia pritraukti Kinijos investuotojus. Kas lemia tokią poziciją?
– Lietuva yra maža, tačiau ambicinga ir alkana valstybė. Būdamas euro zonos nariu, gali daryti viską, ką gali daryti kiti euro zonos centriniai bankai, tačiau norėdamas konkuruoti, kažką turi daryti kitaip, turi kažkuo išsiskirti. Aš manau, kad Europos Sąjungos ir Kinijos santykiai turi perspektyvą, prekybiniai santykiai plėtojasi dinamiškai, o kur prekyba, ten yra ir finansavimas, mokėjimai. Kodėl mokėjimų srityje Lietuva negali būti tašku tarp dviejų rezervinių valiutų? Ties šia sritimi mes ir dirbame.
– Gal jau yra kažkokių konkrečių rezultatų?
– Turime ketinimų protokolus, matome atskirų mokėjimo įstaigų žingsnius, bet turime suprasti ir mentalitetų skirtumus. Mes galvojame ir planuojame veiksmus metais, o Rytuose ir dešimt metų yra trumpas laiko tarpas. Gal laiko požiūriu mes buvome per dideli optimistai įsivaizduodami, kad greitai turėsime rezultatą. Bet aš manau, kad per artimiausius keleris metus galėsime pasigirti, kad mokėjimų srityje jungimosi taškas tarp tų dviejų rezervinių valiutų yra Lietuvoje.
– Kitos šalys turbūt taip pat turi panašių ambicijų?
– Kinai iš tikrųjų dirba su daug kuo, Lietuva jiems yra tik vienas iš galimų uostų. Mes stebime, žinome kas yra tie konkurentai, ir tą suvokdami pakankamai intensyviai dirbame.
– Nemažai Kinijos finansų sektoriaus investicijų, įskaitant tradicinę ir investicinę bankininkystę, sulaukė Lenkija.
– Paprastai bankinis sektorius eina paskui klientus. Lenkijos rinkoje aktyviai veikia Kinijos įmonės, todėl ji įdomi ir Kinijos bankams. Tai yra valstybinė Kinijos politika. Mes esame per daug maži, kad lenkiškas modelis pas mus veiktų. Galime būti tik tarpininkai, tą mums reikėtų visiems suprasti. Kita vertus, Kinijoje valdžia ir verslas eina kartu, todėl ir Lietuvos valdžios institucijų bendradarbiavimas su Kinijos valdžios institucijomis yra labai svarbus, jeigu norime ir ekonominio bendradarbiavimo.
– Anksčiau buvo laukiama dar vieno stipraus komercinio banko atėjimo į Lietuvą. Ar tokių vilčių jau galime atsisakyti?
– Būkime realistais, Baltijos šalių rinka nėra didelė, todėl mes galėtume tikėtis būtent tų naujų inovatyvių žaidėjų, mobilios, internetinės bankininkystės atėjimo į mūsų šalis.
– Vienas iš tokių žaidėjų yra Didžiosios Britanijos „Revolut“, deklaravęs ketinimus gauti specializuoto banko licenciją. Kaip jam sekasi?
– Mūsų žiniomis, jie vis dar yra ketinimų stadijoje. Domisi, bet toliau kol kas dar nepasistūmėjo. Specializuoto banko idėja yra tikrai patraukli, besidominčių ja tikrai turime daugiau. Mūsų specialistai kone kas savaitę priima interesantus iš užsienio šalių, kurie domisi galimybe steigti verslą Lietuvoje ir plėtoti jį visoje Europoje. Kontaktų su mumis skaičius išaugo kelis kartus, ypač kalbant apie investuotojus iš užsienio.
– Kada galima tikėtis ne tik susidomėjimo, o proveržio?
– Matome, kad žinia apie Lietuvą sparčia plinta, savo nariams mus rekomenduoja užsienio šalių finansų sektoriaus asociacijos, įmonės, jau gavusios ar svarstančios galimybę čia gauti licenciją, sulaukiame užsienio šalių žiniasklaidos dėmesio. Vien šiuo metu esame gavę ir nagrinėjame 15 prašymų steigti
fintech ir kitas finansų įstaigas, kurios vienaip ar kitaip konkuruotų su tradiciniais bankais. Daugiau nei pusė iš jų – užsienio investuotojai. Pradedant Izraeliu, Vokietija, Didžiąja Britanija ir baigiant Singapūru bei kitomis šalimis. Užmestų meškerių yra dar daugiau. Aš manau, šiemet mes galime tikėtis naujų žaidėjų atėjimo.
– Kol kas bankai į naujus žaidėjus žiūrėdavo labiau iš aukšto, tačiau gal vertėtų paieškoti ir bendradarbiavimo galimybių, nes ateityje abi pusės tikriausiai negalės išsiversti viena be kitos?
– Kuo greičiau mes visi pereisime į bendradarbiavimo stadiją, kartu suprantant, jog konkurencija yra natūralus dalykas, tuo visiems bus geriau. Aš manau, kad tas supratimas ateina, vietos po saule užteks visiems. Bankai valdo didžiulius duomenų srautus, čia yra neribotos sinergijos galimybės.
– Bet iniciatyvą kurti momentinių mokėjimų sistemą bankai Lietuvoje perleido mobiliojo ryšio operatoriams. Kuo galima paaiškinti tokį jų sprendimą?
– Reikėtų išskirti kelis aspektus. Momentiniai mokėjimai bent jau kai kuriose Skandinavijos valstybėse yra bankų arkliukas, bet ten ir gyventojų įpročiai yra kitokie nei pas mus. Be to, daugelis bankų veikia visose Baltijos šalyse, jau nekalbant apie Skandinavijos valstybes, todėl sunku surasti kokį nors horizontalų sprendimą, ypač turint omenyje, kad bankų grupėse visus procesus bandoma kuo labiau padaryti horizontalius ir universalius. Sakyčiau, šioje vietoje mobilūs operatoriai tiesiog yra lankstesni.
Bankai savo pusėje irgi vysto tam tikrus produktus, jie galės pasiūlyti tokius dalykus, kaip Bank ID, Smart ID ir panašiai. Vystomi produktai, vystomos idėjos, o dėl konkurencijos tikrai laimės klientas. Tik, aišku, reikėtų kalbėti apie vieno standarto turėjimą, nes tokioje mažoje rinkoje, kaip Lietuva ar visos Baltijos šalys, kurti paralelines struktūras yra per daug brangu, kainos taps nepatrauklios vartotojui. Ilgesnėje mokėjimų srities perspektyvoje, mano nuomone, visiems reikėtų džiaugtis, jeigu pavyks teikti šias paslaugas už savikainą.
– Galima tikėtis, kad Lietuvoje kuriama sistema taps bendru standartu ir Latvijoje bei Estijoje?
– Manau, visiems būtų naudinga, jeigu turėtume kažkokius horizontalius sprendimus visoms trims Baltijos šalims.
– Konkrečių žingsnių šia kryptimi jau yra?
– Gerai yra tai, kad tie patys operatoriai veikia visose Baltijos šalyse, kita vertus, lengviau kalbėtis su latviais ir estais bus, kai jau turėsim produktą. Kol kas bandymų laboratorija yra čia, Lietuvoje, o priežiūros srityje mes, be jokios abejonės, su kaimynais bendradarbiaujame.
– O Latvija ir Estija neplėtoja panašių projektų?
Esame užsibrėžę labai konkretų tikslą – vidutiniškai vienas asmuo per metus dabar padaro apie 160 mokėjimų, mūsų tikslas yra 2020 metais šį skaičių padvigubinti, ir tai dar nėra riba.
– Estai neturi nacionalinės mokėjimų sistemos, Latvijoje ji yra, bet daugiau orientuota į viešąjį sektorių. Taip, latviai turi ambicijų mokėjimų srityje, visoje euro zonoje momentiniai mokėjimai yra naujas dalykas, yra daug iniciatyvų, žiūrėsime, kas čia gausis.
– Naujų žaidėjų paslaugos yra labiau orientuotos į jauną ir inovatyvų vartotoją. Jūsų vertinimu, kiek prireiks laiko platesniam jų paplitimui?
– Mes esame pasitvirtinę 2017-2020 metų strategiją, kurioje vienas iš strateginių tikslų yra mokėjimai, jų inovatyvumas. Esame užsibrėžę labai konkretų tikslą – vidutiniškai vienas asmuo per metus dabar padaro apie 160 mokėjimų, mūsų tikslas yra 2020 metais šį skaičių padvigubinti, ir tai dar nėra riba. Mes Lietuvoje iš tikrųjų esame labai inovatyvūs, turime vieną greičiausių interneto ryšį, elektroninė erdvė mums nėra svetima, todėl tikrai matome didelį potencialą. Manau, kad vidutiniu laikotarpiu galime tikėtis proveržio, aš esu optimistas.
– Naujos galimybės paskatina ir naujų rizikų atsiradimą.
– Be jokios abejonės. Naujos technologijos visų pirma yra susijusios su kibernetinėmis rizikomis, su kliento identifikavimu, nebankinio sektoriaus, naujųjų tarpininkų įsileidimu į mokėjimo sistemas. Mes tas rizikas matome, investuojame į jų prevenciją, tačiau aš taip pat neabejoju, kad turėsime ir incidentų. Tam reikia ruoštis, nebijoti apie tai viešai komunikuoti, būti skaidriems šioje vietoje.
– Pinigų plovimo klausimai taip pat tikriausiai yra labai aktualūs?
– Nauji žaidėjai reiškia ir pokyčius pinigų plovimo prevencijoje. Tai, kas anksčiau dažnai buvo už teisės ribų, pavyzdžiui, pavyzdžiui, virtualios valiutos, dabar po truputi tampa kasdienybe. Jau turime iniciatyvas dėl pinigų plovimo direktyvos pakeitimų, orientuotų ir į virtualias valiutas. Gyvename įdomioje epochoje, vyksta transformacijos ir tai, kas dar vakar atrodė neįsivaizduojama, šiandien tampa realybe. Ar kas nors galėjo prieš penkeris metus įsivaizduoti, kad automobiliai galės patys važinėti? Turbūt ne. Tas pats ir su finansų sektoriumi, vyksta revoliucija. Jei anksčiau mes įsivaizdavome, kad esame žiūrovai kino teatre, dabar jau reikia suvokti, kad esame vieni iš aktorių.
– Ar nemanote, kad naujų paslaugų teisinis reglamentavimas vėluoja?
– Teisė tokia jau yra, ji visada eina iš paskos. Žinoma, gerai būtų nuspėti kas bus ateityje ir iš anksto viską sureguliuoti. Todėl kartais yra labai svarbu nebijoti improvizuoti, truputį užbėgti už akių. Kartais nereikia laukti europinių direktyvų, niekas nedraudžia bandyti nacionaliniu lygiu atspėti tendencijas ir sureguliuoti tai, kas galbūt tik po kelių metų bus padaryta Europoje. Aišku, visą laiką yra pavojus, kad reikės vėliau harmonizuotis, peržaisti, bet ką padarysi, toks gyvenimas.
– Lietuvos bankas šioje srityje siekia būti proaktyvus?
– Taip, mes stengiamės būti proaktyvūs, esame aiškiai išsikėlę tikslą bendradarbiauti su finansų sektoriumi, mažinti administracinę naštą, pereiti į elektroninę erdvę. Be abejo, tai nėra paprasta, nes ir patys turime keistis, tačiau manau, kad mums tas pavyks.
