V.Vasiliauskas Lietuvos banko valdybos pirmininko poziciją užėmė 2011 m. balandžio 16 d. – jau baigiantis ekonominei krizei. V.Vasiliausko kadencijos pradžioje 2011 m. bankrutavo bankas „Snoras“, o 2013 m. – ir Ūkio bankas.
Anksčiau V.Vasiliauskas buvo advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ (dabar „Ellex Valiunas“) asocijuotasis partneris. 2009 m. V.Vasiliauskas taip pat buvo prezidento posto siekusios Dalios Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas.
Trečiadienį liudydamas Seimo Biudžeto ir finansų komitete V.Vasiliauskas tvirtino, kad ne bankai sukėlė krizę.
„Suprantu, kad kalbame apie bankus, bet, mano galva, situacija bankiniame sektoriuje iš principo buvo vienas iš veiksmų, kuris jokiu būdu nesukėlė krizės, o ją pagilino. Aš manau, pirmiausia lėmė tarptautiniai faktoriai, antras faktorius buvo ekonominė politika tuomet“, – pabrėžė V.Vasiliauskas.
Anot jo, tai „vištos ir kiaušinio“ – priežasties ir pasekmės – klausimas, tačiau kiaušinį padėjo ne bankinis sektorius. Anot jo, tarp nacionalinių veiksnių „svarbiausią vaidmenį suvaidino veiksmai, susiję su biudžetu, viešaisiais finansais, fiskaline politika“.
Lietuvos banko negynė
Tačiau V.Vasiliauskas negynė ir Lietuvos banko. Jis pabrėžė, kad „lengva vertinti“, kas prieš 10 metų buvo padaryta tinkamai ir netinkamai, tačiau faktas kaip blynas: „Kredito plėtra prieškriziniu laikotarpiu 2005-2008 m. tikrai buvo didžiulė“.
„Aš manau, kad Lietuvos bankas tuo metu taip pat nebuvo iki galo atsargus ir nepadarė visko, ką galėjo padaryti net ir to meto instrumentų fone. Situacija bankų sektoriuje, kredito kranelio sustabdymas – tai buvo pasekmė tarptautinės finansų krizės, eksporto rinkų užsidarymo, neatsakingų veiksmų biudžeto politikoje, kuriuos tikrai galima vadinti kaip klasikinės prociklinės politikos pavyzdį. Centrinis bankas, kaip reguliuotojas, be jokios abejonės, prisidėjo ir kartu, kaip ir patys rinkos dalyviai, bankai“, – vertina V.Vasiliauskas.
Jis palygino, kad prieškriziniu laikotarpiu paskolos buvo teikiamos taip, kaip parduodamos karštos bandelės. Kredito plėtra nebuvo tvari ir tą atskleidė po to atėjusi krizė.
„Tą galima konstatuoti, pagaliau pripažįsta ir patys bankai, juolab, kad kredito plėtra nebuvo paremta atsargiais, konservatyviais finansavimo šaltiniais. Daugiausia plėtra buvo pagrįsta paskolomis iš motininių įmonių. Tie skaičiai buvo įspūdingi“, – sako V.Vasiliauskas.
Jis primena, kad vien 2008 m. iš Skandinavijos bankų Lietuvoje buvo įlieti 12 milijardų eurų, o tai sudarė 30-40 proc. to meto bendrojo vidaus produkto.
„Tokį didelį pinigų srautą valdyti, absorbuoti iš tikrųjų nėra paprasta. Žvelgiant iš šios dienos pozicijų ir kredito perspektyvų, kada rinka auga 8 proc. per metus, tai akivaizdu, kad plėtra buvo netvari. Na ir atitinkamai bankai elgėsi neatsakingai“, – sako V.Vasiliauskas.
Lietuvos bankas turėjo mažiau instrumentų
V.Vasiliauskas akcentavo, kad Lietuvos bankas anksčiau turėjo mažiau instrumentų ir galimybių reguliuoti rinką.
„Kaip galėjo reaguoti tuo metu centrinis bankas – geras klausimas. Makroekonominės politikos standartą Lietuvos bankas gavo, jei neklystu, 2014 m. Tai reiškia, kad gavo instrumentus, kaip stabdyti, arba, kaip veikti kreditavimą per įvairius kapitalo buferius, anticiklinio kapitalo buferius, taip pat per priemones, kurias galima nustatyti paskolų gavėjams“, – aiškina V.Vasiliauskas.
Jis patikina, kad jam atėjus į LB jau buvo išmoktos pamokos ir dar 2011 m. rudenį buvo priimtos atsakingo skolinimo nuostatos.
„Jų priėmimas buvo toks ant ribos, nes realiai išreikšto įgaliojimo mums priimti tokias atsakingo skolinimo taisykles, kur buvo nustatyti reikalavimai dėl maksimalios paskolos trukmės, įkeisto turto santykio su paskola, dėl pajamų atitinkamo lygio... Turėjome diskusijas valdyboje ir kai kurie valdybos nariai reiškė abejones dėl teisinio įpareigojimo bankams laikytis tų taisyklių“, – sako V.Vasiliauskas.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas pasiteiravo, ar realu buvo tokio reguliavimo tikėtis 2005-2006 m.
„Tai būtų realu įvesti. Tik makroprudencinė politika toks yra pakankamai naujas dalykas, ir ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu“, – sako LB vadovas ir akcentuoja, kad anksčiau centriniai bankai remdavosi vien palūkanų reguliavimu, o šiuo metu kredito reguliavimas yra itin svarbus instrumentas.
Seimo narys Andrius Palionis pasiteiravo, ar Lietuvos bankas galėjo naudoti tuometinius instrumentus plėtrai riboti.
„Jūsų klausimas yra menamas, jį turbūt reikėtų užduoti praeities žmonėms. Be abejo, buvo galimybių, bet jos buvo žymiai mažesnės“, – sako V.Vasiliauskas.
Jis priminė, kad surišus lito kursą su euru Lietuvos bankas neturėjo labai daug galimybių vykdyti klasikinę pinigų politiką.
V.Vasiliauskas patvirtino, kad krizės metu egzistavo rizika lito kursui, kadangi didelė paskolų dalis buvo išduota užsienio valiuta – eurais, taip pat eurais savo veiklą šalyje finansavo ir bankai. Pasitikėjimui didelį smūgį sudavė Latvija, kadangi Baltijos šalys buvo vertinamas kaip vienas regionas.
Šiuo metu, anot V.Vasiliausko, situacija visiškai kitokia: bankai savo veiklą finansuoja vietiniais indėliais, nebėra klausimų dėl valiutos kurso. LB vadovas vertina, kad šiuo metu trys didieji Lietuvos bankai reguliuojami visos euro sistemos mastu, todėl kažkokių papildomų instrumentų nereikia.
V.Vasiliauskas pasisakė, kad Lietuva bankų sąjungos klausimu laikosi konservatyvios pozicijos, ir siekia, kad nacionalinis reguliuotojas išlaikytų galimybę reguliuoti vietinius bankus per kapitalo, likvidumo rodiklius.
V.Vasiliauskas išsakė ir pastebėjimus dėl brangaus skolinimosi per krizę: „Ikikriziniu laikotarpiu ekonominio ciklo vienkartinės pajamos buvo paverstos išlaidomis, o tada krizės akivaizdoje tas išlaidas reikėjo finansuoti. Kokiais būdais, jau ne man klausimas“.
Anot jo, valstybei itin daug skolinantis, verslui pinigų kiekis dar labiau sumažėjo.
„Atsitraukė kreditas. Vietoje to, kad bankai kredituotų realią ekonomiką, jie skolino valstybei. Sunkiai galima įsivaizduoti, kad suvereni valstybė bankrutuotų, o bendras pinigų kiekis sumažėja“, – sako V.Vasiliauskas.
Dėl „Snoro“ turi „savo nuomonę“
Kalbėdamas apie „Snoro“ bankrotą V.Vasiliauskas buvo itin atsargus – bankroto procesai dar nėra pasibaigę, todėl bet kokie pareiškimai galėtų turėti teisinių pasekmių.
„Aš turiu savo nuomonę, kas buvo iki 2011 m. O po to jau mes visi matėme, kas buvo“, – sakė V.Vasiliauskas.
Anot jo, teisminiuose procesuose pripažinta, kad Lietuvos bankas tinkamai prižiūrėjo bankus – „Snoro“ kreditoriai siekė prisiteisti žalą. „Jei kažką sakyčiau kitaip, tai vėl galėtų sukelti naujus teisinius procesus“, – sako V.Vasiliauskas.
Tačiau jis mano, kad veiksmai „Snoro“ atžvilgiu buvo pavėluoti. V.Vasiliauskui tapus valdybos pirmininku buvo atleistas Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius, tačiau ir jo kaltės teismai neįžvelgė.
„Jei aš būčiau centriniame banke ne nuo 2011 balandžio mėn., bet anksčiau, aš, matyt, galbūt būčiau inicijavęs tuos priežiūros procesus gerokai anksčiau. Tačiau centriniame banke iš principo buvo dvi nuomonės: priežiūra turėjo savo nuomonę, o finansinis stabilumas – savo, ir tie du padaliniai turėjo skirtingas nuomones, tarp jų ir dėl atskirų finansų rinkos dalyvių“, – sako V.Vasiliauskas.
Anksčiau Seimo komitete dėl krizės priežasčių apklausti buvęs premjeras Gediminas Kirkilas, ekonomistė Margarita Starkevičiūtė, buvęs Finansų ministras Rimantas Šadžius bei kiti ministerijos bei Lietuvos banko pareigūnai. Lapkričio mėnesį į komisijos posėdį kviečiama parlamentarė, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
S.Jakeliūnas aiškino, kad krizės priežasčių tyrimas nėra keršto akcija, juo siekiama padaryti išvadas ir pasirengti galimiems sukrėtimams ateityje.
