Tradiciniais Javos rūbais pasipuošę Bodžonegoro provincijos mokyklos mokiniai išsirikiavo lyg kareiviai.
Įžengus grupei svečių iš Lietuvos – nedidelė sumaištis. Muzikos klasės mokiniai atlieka tradicinę javiečių Gamelan – rytietiška perkusija ir bambukiniais instrumentais atliekamą muziką.
Ryškios šokėjos atlieka Ramayana – tradicinį šokį. Lauke ir viduje plevėsuoja lietuviškos vėliavos, ant sienų kabo sveikinimai su trispalvėmis – pirmą kartą čia pasirodė atvykėliai iš Europos.
Lietuvių grupėje – verslininkai, partnerių besidairantys švietimo specialistai, privačių mokyklų kūrėjai. Dvi savaites trunkančioje ekspedicijoje lietuviai lanko Indonezijos mokyklas, su kuriomis norėtų užmegzti ryšį – dalyvauti mokinių mainų programose, leisti vadovėlius, dalintis patirtimi.
„Galbūt ir įsteigti privačią mokyklą čia arba perkelti mūsų švietimo modelį“, – sakė Vilniuje veikiančios privačios mokyklos „Pažinimo medis“ įkūrėjas Martynas Kandzeras.
Pasirašė ir sutartį
Idėjų turi ir verslininkai. Su švietimo projektais dirbanti Daiva Viskontienė, kuri vadovauja ir bendrovei „Biznio mašinų grupė“, mano, kad į Indoneziją Lietuva galėtų eksportuoti švietimo vadybos idėjas. „Lietuva gali būti švietimo idėjų eksporto šalis“, – sako ji.
Bodžonegoro mokykloje – ir dar viena proga. Pirmą kartą mokykla pasirašo sutartį su Europos šalies atstovais.
Švietimo specialistų ekspediciją surengusio Harmoningos asmenybės instituto (HAI) įkūrėja Rasa Balčiūnienė pasirašė supratimo memorandumą su mokykla. Nors sutartis labiau simbolinė, tačiau R.Balčiūnienė mano, kad tai yra bendro darbo pradžia. „Ši mokykla išvertė į indoneziečių kalbą Lietuvoje parengtus vadovėlius, komisija išanalizavo ir nori eiti toliau“, – pasakojo R.Balčiūnienė.
Lietuvoje buvo parengti integruoto modelio vadovėliai. Kodėl vadovėliai skirti Indonezijai? „Mes dvylika metų dirbame su verslininkais ir matome, kad sėkmingi yra tie, kurie turi platesnį – visuminį mąstymą, neužsidaro savo profesijos rėmuose, gilinasi į meną, švietimą, ir taip atranda naujovių savo verslams“, – pasakojo R.Balčiūnienė.
Išleido ir vadovėlius
O kas tuose vadovėliuose, kurie skirti Indonezijos vaikams? Vadovėliai sujungia disciplinas pagal temas, kurios aktualios konkretaus amžiaus vaikams. Tada grupėse, vadovaudamiesi vadovėliais, mokosi skaičiuoti biudžetus, leidžia laikraštį, programuoja šviesoforus. Kaip sako HAI įkūrėja, taip vaikai geriau supranta savo gebėjimus, atranda talentus.
Indonezijoje, kaip ir Lietuvoje, veikia tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos. Lietuviai lankėsi tiek vienoje, tiek kitoje. Valstybinė mokykla skurdžioje Bodžonegoro provincijoje paremta tradiciniu modeliu, tačiau čia kas rytą susirenka bent šešias religijas išpažįstantys mokiniai. Indonezijoje nėra nė vienos pagrindinės religijos, todėl mokyklose tai nesudaro jokių problemų – norintys melstis mokiniai gali rinktis į tam skirtą patalpą.
„Mus vienija bendra kalba – basahi, nepaisant mūsų religinių ir etninių skirtumų“, – sakė mokyklos vadovai, kai paklausiau, kaip susitvarko su tokia etnine maišalyne. Indų, kinų, tailandiečių, indoneziečių kilmės vaikai mokosi pagal bendrą modelį. Valstybinėje mokykloje – gan skurdžiai atrodančios klasės, nes esame vienoje skurdžiausių Indonezijos regionų.
Pavydėtina mokykla
Visiškai kitoks vaizdas pasitinka Džogdžakartos miesto, panašaus dydžio kaip Vilnius, privačioje mokykloje. Penkių aukštų mokyklos pavydėtų bet kuris Lietuvos miestas.
Kambariai, skirti pasitikėjimo auginimui, proto šturmui, kambarys su savotiška parduotuve – vaikai palieka pinigus dėžutėje, ir nėra jokios pardavėjos. Lietuvos atstovai pripažino kol kas nematę tokio lygio privačios mokyklos mūsų šalyje.
Čia mokosi 500 vaikų, ir į šią mokyklą atžalas gali leisti aukštesnes pajamas gaunantys tėvai. „Verslo savininkai, valstybės tarnautojai, politikai, mokslininkai“, – vardina Olifant mokyklos, kurioje lankomės, vadovė Deasy Andriani.
Kaina? Mokslai mėnesiui kainuoja apie 120 eurų, tiesa, dar yra stojimo mokestis. Žinant tai, kad Indonezijoje minimali alga yra 220 eurų, į tokią mokyklą vaikus gali leisti tik nedaugelis Džokdžakartos tėvų.
„Mes ruošiame būsimus verslininkus, vadybininkus, kritiškai mąstančius, komunikabilius ir kūrybingus žmones, kurie gebės konkuruoti šiame pasaulyje“, – sako D.Andriani.
Mokykla remiasi holistiniu švietimo metodu. Čia, kaip ir įprasta, įvairių etninių grupių vaikai, tačiau atskirai turi tik religijos valandėles – visa kita mokomasi kartu.
Kaip suprasti save? Ko tam reikia? – į tokius klausimus, pasak mokytojų, stengiamasi atsakyti. Mokyklą lanko nuo vienerių iki 18 metų mokiniai iš skirtingų etninių grupių.
Kai ką pritaikytų ir Lietuvoje
Atstovai iš Lietuvos sako, kad ateityje mūsų šalies ir Indonezijos mokyklos gali keistis mokiniais, mokytojais.
„Man svarbu, kad čia, kaip ir Lietuvoje, skatinama vadybinė mąstysena. Tad galbūt turėsime bendrų projektų“, – sakė privačios Vilniaus mokyklos „Pažinimo medis“ įkūrėjas M.Kandzeras.
Su švietimo projektais Lietuvoje dirbanti Jurga Tuleikienė mano, kad Indonezijoje galėtų būti atidaryta lietuviško kapitalo tarptautinė mokykla.
