Pasak jų, kai kurie valstybės projektai aiškiai balansuoja ties riba, kai juos vertinti derėtų ne ekonomistams, o teisėsaugos institucijoms, tai rodo ir Valstybės kontrolės duomenys, penktadienį rašo dienraštis „Verslo žinios“.
„Lietuvoje stambūs projektai ir jų įgyvendinimas kenčia nuo tų pačių trūkumų, kurie apskritai būdingi viešajam administravimui. Didžiausią įtaką turi politiniai motyvai – po rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai, dažnai peržiūrimas ir projektų įgyvendinimas. Jaučiama ir interesų grupių įtaka“, – valstybinių projektų įgyvendinimo ypatumus nurodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
Projektų sąmatos išauga, o įgyvendinimas vėluoja ir dėl koordinavimo tarp projektus įgyvendinančių institucijų stokos – tai, anot R.Vilpišausko, viena dažniausiai Lietuvoje pasitaikančių problemų.
Akivaizdžiai skirtingai vertinami projektai – Valdovų rūmai, Būtingės terminalas. Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje su valstybės garantijomis finansuotos idėjos gaminti vienkartinius švirkštus Kauno „Inkaro“ gamykloje ar elektros variklius Mažeikių kompresorių gamykloje (buvo pervadinta į „Oruvą“), nepasiteisino ir investicijos į Širdies chirurgijos centrą.
„DnB NORD“ banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis dėlioja jam abejonių keliančius valstybės projektus ir iš naujesnių laikų: stringantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, Vilniaus Gedimino prospekto rekonstravimas, gydymo įstaigos, prisipirkusios brangiausios diagnostinės aparatūros ir stokojančios paprasčiausių medikamentų, e. sveikatos sistema, sostinės šviesoforų sistema.
