Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacija „Lietuvos mediena“, tvirtindama, kad dabartinis Lietuvos miškų ūkio valstybinis reguliavimas nėra efektyvus, kreipėsi į Saulėlydžio komisiją ir pasiūlė savą problemos sprendimo variantą. Medienos perdirbėjai rekomenduoja Lietuvos miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas padalyti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms: pastarajai palikti aplinkosaugines, kontrolės funkcijas, o Žemės ūkio ministerijai – ūkinių kaimo plėtros funkcijų reguliavimą.
„Nežinau analogų, kad kurioje nors Europos valstybėje miškų priežiūra rūpintųsi du šeimininkai. Neabejoju, jog nepavyktų išvengti tam tikrų funkcijų dubliavimo“, – teigė Veisiejų urėdas Zenius Želionis. Anot miškininko, įvyktų reorganizacija, kuriai prireiktų papildomų biudžeto pinigų, ir taupymas virstų papildomomis išlaidomis.
Didžiajai daliai šalies miškininkų nepriimtinas ir siūlymas įkurti vieną įmonę vietoj kelių dešimčių. Prityrę miškininkai neabejoja, kad išpūtus centrinį valdymo aparatą ir sustambinus urėdijas, sumažėtų miške dirbančių žmonių. Toks sprendimas netruktų subrandinti karčius vaisius – pagausėtų medienos vagysčių, sunkiau būtų kovoti su gaisrais, o miškams, įteisinus beatodairišką kirtimą, būtų padaryta žala, kurios nepavyktų likviduoti ištisus dešimtmečius.
Praeities pamokos
Veisiejų miškininkai savo pavyzdžiu įrodė, kad iš viršaus nuleistos reformos ne visada pasitvirtina. Prieš vienuolika metų buvo nuspręsta nuostolingai dirbančią Veisiejų urėdiją panaikinti. Tačiau veisiejiškiai nutarė pasipriešinti tokiam sprendimui ir įrodyti, jog turint gerą vadovą bei darnų kolektyvą galima įveikti iškilusias problemas. Tąkart miškininkų stojo ginti Alytaus apskrities ir Lazdijų rajono vadovai. Jie gerai suprato, kad panaikinus urėdiją rajone, kuriame nėra pramonės įmonių, dar labiau padidėtų nedarbas ir pagausėtų su tuo susijusių bėdų.
Miškininkai su kaupu pateisino jiems parodytą pasitikėjimą. Būtent Veisiejų urėdija Lazdijų rajone yra pati didžiausia mokesčių mokėtoja. Praėjusiais metais ji valstybės biudžetą papildė 2 mln. litų.
„Mes ne prieš reformą, tačiau viskas turi būti daroma labai atsakingai, netaikant prioriteto vienos suinteresuotos grupės interesams, bet išsaugant kompleksinį ūkininkavimą miškuose“, – įsitikinę Veisiejų miškininkai.
Anot Z.Želionio, tegul reforma vyksta natūraliai. Pernai miškininkai per savo suvažiavimą priėmė rezoliuciją dėl valstybinių miškų valdymo organizavimo ir ekonominio reguliavimo sistemos tobulinimo evoliucijos būdu. „Tai vyksta savaime. Prieš dešimtmetį mūsų urėdijoje buvo medienos cechas, medienos sandėlis, 12 girininkijų dirbo apie 260 žmonių. Šiandien likusios 8 girininkijos ir 75 darbuotojai – mažėjimas įvyko savaime, prisitaikant prie kintančių sąlygų“, – kalbėjo Z.Želionis.
Prieš rinkimus politikai taip pat pripažino, kad miškininkai dirba gerai, tad kam ardyti šią sistemą, gal užtenka tik patobulinti. Lietuvoje miškininkystė nėra dotuojama valstybės, išsilaiko pati, į biudžetą moka didelius mokesčius.
Svarbu išsaugoti
Miškų reformos šalininkai tvirtina, jog urėdijas būtina stambinti, nes Lietuvoje jos esą per smulkios. „Netiesa, kad nedidelių urėdijų veikla neefektyvi. Gretimoje Lenkijoje urėdijos perpus mažesnės už kai kurias Lietuvos urėdijas, bet ten niekas nieko nesirengia reformuoti, nes žiūrima į rezultatą, gerai prižiūrėtus miškus“, – teigė Lietuvos nusipelnęs miškininkas Vytautas Stacevičius, miškų puoselėjimui atidavęs per penkiasdešimt metų.
Miškininkai neslepia, kad per neoficialius pokalbius vis dažniau išgirsta priekaištų, jog nėra čia ko jiems purkštauti dėl reformos, esą jau visos sritys reformuotos, tad miškininkystė taip pat negali likti išimtis. Tačiau ar džiaugiasi žmonės pokyčiais medicinos, švietimo ir kitose srityse, reformų šalininkams nerūpi.
Anot Veisiejų urėdo pavaduotojo Vytauto Sinkevičiaus, miškininkai visada akcentuoja kompleksinį ūkininkavimą miškuose. Iš medienos gaunama nauda jiems, kitaip nei perdirbėjams, yra antraeilis dalykas. „Pagal dešimtbalę sistemą tik vieną dalį sudaro kirtimai, o visas likusias – aplinkosauginiai reikalavimai. Juk miškas – ne tik mediena, virstanti pinigais, bet ir biologinės įvairovės apsauga, rekreacija, jaunosios kartos kultūros ugdymo priemonė“, – akcentavo V.Sinkevičius.
Rašinys parengtas bendradarbiaujant su Veisiejų urėdija.
