Šaltą 2009 m. sausio naktį dingusi elektra tamsoje paskandino Tadžikijos sostinę Dušanbę. Vienoje iš miesto ligoninių įtaisyti elektros generatoriai sugedo ir kvėpavimą palaikantys aparatai išsijungė priversdami gydytojus kovoti dėl dviejų naujagimių mergaičių gyvybių. Kitos dienos rytą viena iš jų mirė.
Šaltą 2009 m. sausio naktį dingusi elektra tamsoje paskandino Tadžikijos sostinę Dušanbę.
Tą žiemą dėl šalčio ir nuolatinių elektros tiekimo problemų sutrikdyto šildymo Tadžikijoje mirė ir daugiau vaikų.
Elektros krizė parodė, kad sudėtinga energijos ir vandens tiekimo paskirstymo sistema tarp skirtingų Vidurio Azijos šalių, veikusi sovietmečiu, daugiau nebegyvuoja.
Iki Sovietų Sąjungos žlugimo trys energijos ištekliais turtingos regiono šalys, Kazachstanas, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas, ir vandens saugyklas turinčios Tadžikistanas ir Kirgizija, bendradarbiavo tarpusavyje užtikrindamos pasėlių drėkinimą vasarą ir pavasarį ir elektros tiekimą žiemos metu.
Be vandens dviejose didžiausiose regiono upėse, Syrdarjoje ir Amudarjoje, pasėliai žemupyje negalėtų augti. Tuo tarpu be importuojamos elektros energijos aukštupyje įsikūrusios šalys, Kirgizija ir Tadžikistanas, vargiai pergyventų itin šaltas regiono žiemas.
„Priežastys nesutarimams egzistavo visą laiką. Tačiau ginčus visada išspręsdavo Maskva“, – teigė Kazachstano politologas Rasulas Jumalis.
Tačiau 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai padėtis pasikeitė. Nors keletą metų po nepriklausomybės paskelbimo respublikos bendradarbiavo, tačiau labai greitai energijos ištekliais turtingoms šalims pasidarė naudingiau dujas ir elektros energiją pardavinėti tolimesnėms rinkoms, o ne kaimynėms.
2009 m. Uzbekistanas elektrą pradėjo tiekti Afganistanui. Savo ruožtu Tadžikistanas ir Kirgizija pradėjo naudoti daugiau vandens hidroelektrinėse ir todėl jo mažiau pasiekė Kazachstaną ir Uzbekistaną sėjos laikotarpiu.
Taigi, kasmet vis daugiau Vidurio Azijos gyventojų susiduria su vis didesniu arba elektros, arba vandens trūkumu. Dėl vandens trūkumo dalis žmonų priversti trauktis iš savo gyvenamų vietovių.
Pasienio rajonuose daugiau vandens turinti valstybė nusprendžia upės vandenį pakreipti tik savo laukų drėkinimui, o kaimyninėje šalyje dėl to pasėliai pradeda džiūti.
Vandens bei elektros trūkumas gilina ir taip įtemptą regiono šalių politinę ir socialinę padėtį, o politologai perspėja, kad tokia padėtis gali išprovokuoti protestus, maištus ir net perversmus.
Kai kurie analitikai teigia, kad optimistinis scenarijus yra status quo išlaikymas, o pesimistinis – visiška socialinė katastrofa ir žlugusių valstybių susiformavimas regione.
