Yra toks juokas, kad vidurinioji klasė uždirba tiek, kad gali leisti sau pasiimti didelę paskolą. Bet ką laikyti viduriniąja klase? Vidutinę algą gaunančius gyventojus? Bet juk jie į rankas gauna tik 544 eurus.
Jeigu, laikydami save europiečiais, žiūrėsime į viduriniąją klasę Europos Sąjungoje, pamatysime, kad visi esame skurdžiai – liūdnesnis vaizdas tik Rumunijoje ir Bulgarijoje.
Viduriniosios klasės pajamos prasideda nuo 372 eurų
Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė, aiškino, kad vidurinioji klasė yra ne tik ekonominis, bet ir socialinis reiškinys.
„Nustatyta, kad Azijos šalyse, kai pajamos pasiekia 6 000 JAV dolerių per metus, sparčiai pradeda didėti ilgalaikių vartojimo prekių, draudimo paslaugų paklausa, viršijus 25 000 JAV dolerių vienam asmeniui per metus, paklausos augimo priklausomybė nuo pajamų vėl silpsta.
Kalbant apie Europos šalis, imamas rėžis tarp skurdo ribos šalyse, kur skurdo riba yra gana žemame lygyje (pavyzdžiui, Portugalija, Italija) ir tarp vidutinių pajamų Liuksemburge – turtingiausioje ES šalyje. Dar atsižvelgiama į perkamosios galios standartus. Skaičiuojant Lietuvai, tai būtų maždaug nuo 5 iki 50 eurų išlaidų per dieną (arba maždaug 150–1 500 Eur per mėnesį) vienam žmogui“, – aiškino ekspertė.
Vertinant reliatyvistiniu požiūriu, reikėtų atsižvelgti į kontekstą – konkrečią visuomenę ir vidutines pajamas toje visuomenėje.
„Skaičiuojant pagal tokį požiūrį, imamas pajamų vidurkis (mediana), t.y. riba, dalijanti visuomenę į dvi lygias dalis (pagal žmonių skaičių). Viduriniajai klasei priskiriami gyventojai, kurių pajamos yra nuo 60 iki 150 proc. pajamų vidurkio. Atmetus tuos Lietuvos gyventojus, kurių pajamos mažesnės negu minimali alga (325 eurų), apskaičiuotas pajamų (neatskaičius mokesčių) vidurkis buvo 620 Eur. Vadinasi, skaičiuojant pajamas neatskaičius mokesčių, vidurinioji klasė turėtų prasidėti nuo 372 eurų, o tie, kurių pajamos didesnės negu 930 eurų, jau tarsi priskiriami aukštesnių pajamų klasei“, – aiškino J.Varanauskienė.
Taigi, apibendrinus J.Varanauskienės skaičiavimus, galima sakyti, kad vidurinioji klasė Lietuvoje išleidžia 5–50 eurų per dieną, arba jai galima priskirti tuos asmenis, kurie gauna 372 eurus per mėnesį ir daugiau. Dar kartą priminsiu, kad MMA Lietuvoje, neatskaičius mokesčių, yra 325 eurai (270 po mokesčių).
Remiantis tokias skaičiavimais, Lietuvoje vidurinioji klasė atrodo labai didelė. Bet „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad, bandant apibrėžti, kas tai yra vidurinioji klasė, reikėtų žiūrėti ne tik į lietuvius, bet į visą Europą. O Europoje Lietuva atrodo itin skurdžiai. Nereikia net dairytis į Skandinavijos šalis ar turtingas Vakarų Europos valstybes – net ir kaimynai, pavyzdžiui, Estija, pagal darbo užmokestį Lietuvą yra palikusi toli užnugaryje.
Daugiau uždirba vos pusė milijono Lietuvos gyventojų
Vidutinės draudžiamosios pajamos, nuo kurių skaičiuojamos „Sodros“ pensijos ir kitos išmokos, Lietuvoje siekia vos 646,2 euro. Iki vidutinių draudžiamųjų pajamų per mėnesį gauna apie 611 tūkst. apdraustųjų. Apie 478 tūkst. apdraustųjų – vidutines draudžiamąsias ir daugiau. Likusieji beveik 2 milijonai lietuvių – pensininkai, bedarbiai, vaikai ir pan.
Vidutinė alga Lietuvoje siekia 544 eurus, atskaičius mokesčius. Mažiau Europos Sąjungoje nubyra tik rumunams ir bulgarams.
15min.lt parengtame žemėlapyje (interaktyvų žemėlapį rasite teksto pabaigoje) matyti, kad vos dviejų valstybių gyventojų vidutinė alga (atskaičius mokesčius) yra mažesnė nei lietuvių. O nuo turtingiausiųjų europiečių skiriamės iki 6 kartų.
„Kai skandinavams pasakome, kad minimalus atlyginimas yra 300 eurų, tai jie klausia, ar čia per savaitę. Jeigu apmokestintume didesniu tarifu atlyginimą per 1000 eurų, jie irgi klaustų, ar čia per savaitę. Jie nesuprastų, kaip gali apmokestinti papildomu tarifu atlyginimą, kuris Skandinavijos šalyse yra mažesnis nei darbo užmokestis“, – kalbėjo Ž.Mauricas, prisimindamas Seime po pateikimo priimtą A.Syso progresinių mokesčių pasiūlymą.
A.Sysas siūlo:
- Tiems, kurie per metus gauna iki 14 tūkst. eurų pajamų (arba maždaug iki 1170 eurų per mėnesį), būtų taikomas 15 proc. mokesčių tarifas.
- Metinių pajamų daliai, viršijančiai 14 tūkst. eurų, bet neviršijančiai 36 tūkst. eurų, siūloma taikyti 25 procentų mokesčio tarifą.
- Metinių pajamų daliai, viršijančiai 36 tūkst. eurų, siūloma taikyti 40 procentų mokesčio tarifą. Pajamų dydis nurodomas neatskaičius mokesčių.
„Sodros“ 15min.lt pateikti duomenys rodo, kad didžioji dalis gyventojų 14 tūkst. eurų per metus vis tik neuždirba.
Tačiau Ž.Mauricui tokie skaičiavimai atrodo neteisingi: „Jeigu prognozuojama, kad darbo užmokestis augs po 5 proc. per metus artimiausius kelerius metus, tai tų žmonių skaičius atitinkamai augs. Tai neteisingas skaičiavimas, toks buhalterinis, paviršutiniškas, nežiūrint į perspektyvą. Tai vien jau tai kelia nerimą.“
Pasak jo, pirmiausia reikia bandyti pakelti darbuotojų darbo užmokestį bent jau iki 80 proc. ES vidurkio.
Liuksemburgas yra geras pavyzdys – turi mažus mokesčius ir yra turtingiausia valstybė Europos Sąjungoje. O jeigu yra maža šalis ir dideli mokesčiai, tai tą šalį paprasčiausiai visi pamiršta po kelerių metų, – kalbėjo Ž.Mauricas.
„Tai leistų stabilizuoti ekonominę padėtį, sustabdyti emigraciją. Estija jau link to gana neblogai juda. Turime mokytis iš Estijos. O mes dabar apmokestiname per 1000 eurų gaunančius žmones ir užtikrinam, kad daugiau neaugs. Lietuviai yra tokie, kad jie prisitaikys, kitais būdais pasiims pajamas.
Arba specialistai emigruos, užsiregistruos, kad dirba Latvijoje ir iš to dalyko nieko neišeis, nes mes esame per maža ekonomika. Liuksemburgas yra geras pavyzdys – turi mažus mokesčius ir yra turtingiausia valstybė Europos Sąjungoje. O jeigu yra maža šalis ir dideli mokesčiai, tai tą šalį paprasčiausiai visi pamiršta po kelerių metų“, – kalbėjo ekonomistas.
Ar Lietuvos viduriniajai klasei prieinama kokybė?
Viduriniąją klasę J.Varanauskienė taip pat apibrėžė ir pagal tam tikrus gyvenimo lygio standarto kriterijus.
„Kalbant apie viduriniosios klasės vartotoją, jam priskiriamas bruožas arba savybė norėti ir galėti sumokėti už kokybę šiek tiek daugiau (t.y. pirkti ne pigiausius daiktus, bet atsižvelgti ir į kokybę). Viduriniosios klasės atstovai turėtų rasti ir būti linkę skirti dalį pajamų tinkamai sveikatos priežiūrai, išsilavinimui (savo ir ypač vaikų), šios išlaidos neretai pavadinamos investicijomis“, – aiškino ekonomistė.
Kalbant apie finansinius rodiklius, viduriniajai klasei galėtų būti priskiriami tie gyventojai, kurie turi sukaupę turto – finansinio (santaupų) ar nefinansinio (turi nuosavą automobilį ir/ar būstą); kurie gauna stabilias pajamas, pakankamas ne tik patenkinti elementarius pragyvenimo poreikius, bet ir taupyti; kurie gauna stabilias pajamas, leidžiančias pasiskolinti.
Finansų institucijos, pabrėžė ekspertė, galimybes pasiskolinti paprastai vertina atsižvelgdamos į vidutines išlaidas šalyje – paskola neturėtų itin suvaržyti įprasto gyvenimo būdo. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui per mėnesį didžiuosiuose miestuose 2012 m. (naujausi duomenys) buvo maždaug 289 eurai.
„Kalbant apie pajamas, svarbu įvertinti, kiek žmonių išlaikoma iš šių pajamų“, – aiškino J.Varanauskienė.
Remiantis Statistikos departamento atliekamo gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis (2014), nurodyta vidutinė mažiausia pinigų suma, reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti vienam nariui, per mėnesį buvo 292 eurai.
Į viduriniosios klasės, kuri, beje, nuo senų laikų jau vadinama rinkos ekonomikos stuburu, auginimą atsižvelgiama mažiau, – pastebi J.Varanauskienė.
Penkiuose didžiuosiuose miestuose – 319 eurų, kituose miestuose – 289 eurai. Arba vieno asmens namų ūkyje – 395 eurai, dviejų suaugusių ir dviejų vaikų – 236 eurai (visam namų ūkiui – 944 eurai).
„Taigi dabartinis progresinių mokesčių siūlymas veikiausiai paremtas reliatyvistiniu arba santykiniu požiūriu, t.y. daugiau apmokestinti tuos, kurie gauna santykinai didesnes pajamas.
O į viduriniosios klasės, kuri būtų apibrėžiama kaip tam tikras vertybes, tam tikrą gyvenimo būdą, vartojimo prioritetus turinti visuomenės grupė, kuri, beje, nuo senų laikų jau vadinama rinkos ekonomikos stuburu (pavyzdžiui, sutikdami mokėti šiek tiek daugiau už kokybę, tokie vartotojai daro įtaką ir gamintojams arba investuodami į sveikatą ar vaikų švietimą, prisideda prie pažangos) auginimą atsižvelgiama mažiau“, – sakė J.Varanauskienė.
