„Nesvarbu, kur gyveni, kur vykdai veiklą, visada visur galima sugalvoti, kuo užsiimti, tik reikia galvoti ir veikti“, – įsitikinusi kraštietė, prieš porą metų pasiryžusi įsteigti šeimos verslą – MB „Lilės sūriai“, gaminančią saldaus pieno sūrius.
Pradžia jaunystėje
L.Liutkevičienė prisimena, kad sūrių gamyba jos gyvenime atsirado dar pačioje jaunystėje, tačiau iki juos gaminančio verslo teko nueiti ilgą kelią ir išbandyti daugybę veiklų.
„Sūriais prekiauti pradėjau vos prieš keletą metų, kai jau buvau senokai įžengusi į penktąją dešimtį, tačiau juos gaminti išmokau labai seniai, dar pačioje jaunystėje.
Kai man buvo vos 19 metų, kartu su vyru jau laikėme penkių karvių ūkį. Buvome jauna šeima, reikėjo iš kažko gyventi, o kai įsikuri atokiame kaime, kuo daugiau tu gali verstis? Nieko kito, nei turėti nors ir nedidelį, bet savo ūkį, nesugalvojome. Taip, padedami giminių, įsigijome galvijų, kiaulių, naminių paukščių. O kadangi turėjome daug pieno, vis ką nors iš jo gamindavau. Aš visada labai mėgau šeimininkauti virtuvėje, mėgau ir pieno produktus. Tad iš pieno gaminau labai daug visko, taip pat ir sūrį, bet jis daugelį metų buvo tik sau“, – savarankiško gyvenimo pradžią prisimena Lilija.
Pašnekovė iki šiol dėkinga giminaičiui, kuris ją išmokė pasigaminti naminį sūrį.
„Pirmąjį savo sūrį pagaminau pamokyta sūnaus krikšto tėvelio, kuris buvo armėnų tautybės. Jis dažnai iš mūsų imdavo pieną, vis stebėdavausi, kam jam tiek pieno reikia, jis paaiškino, kad gaminasi panyrą – tradicinį pietietišką sūrį, mes tokį vadiname saldaus pieno sūriu. Tad jis vis imdavo tą pieną, gamindavo sūrį ir man, aišku, parūpo jo paragauti, tad paprašiau atvežti ir mums. Paragavau ir labai patiko!
Užsidegiau ir pati išmokti tokį pasidaryti. Nuo tada jau daugiau nei dvidešimt metų aš tą sūrį gaminu. Tiesa, sužinotą armėnišką receptą patobulinau pritaikydama savo skoniui, mat armėniškas man buvo kiek per sūrus, per kietas. Vėliau prasidėjo kūryba, eksperimentavau – vis keičiau receptūrą, gaminau rūkytus, keptus, su įvairias prieskoniais. Bet daugelį metų tai buvo, kaip minėjau, gaminama tik sau. Iš tiesų niekada net nemaniau, kad tai galėtų tapti verslu“, – atvirauja L.Liutkevičienė.
Išbandė daug
Pašnekovė pasakoja, kad ji iki paauglystės gyveno pačiame Kėdainių mieste ir niekada nemanė, kad savo gyvenimą susies su kaimu, o juo labiau žemės ūkiu. Viskas aukštyn kojomis apsivertė sutikus būsimąjį savo vyrą Aivarą, su kuriuo susipažino tuomet, kai atėjo pas jį... pasisiūti šortų!
„Esu kėdainietė ir tik tuomet, kai buvau paauglė, mama nusprendė įsigyti sodybą kaime netoli Piliamanto. Su būsimu vyru susipažinau, kai su mama pas nedidelį siuvimo verslą turinti vietinį vaikiną nuėjome paprašyti pasiūti mums šortų (juokiasi). Vos susipažinę patikome vienas kitam, pradėjome bendrauti, sukūrėme šeimą ir likome gyventi jo senelių sodyboje – vienkiemyje šalia Piliamanto. Vėliau vyro siuvimo verslas pradėjo strigti, tad ėmėmės nedidelio savo ūkio“, – pasakoja L.Liutkevičienė.
Energingoji kraštietė pastebi, kad gyvenimas turint savo ūkį tikrai nebuvo monotoniškas ar nuobodus – vis tekdavo sukti galvą, kaip pragyvenimui prasimanyti.
„Mūsų ūkininkavimas nebuvo labai vienodas. Iš pradžių, kaip jau sakiau, vertėmės pienininkyste. Vėliau karvių atsisakėme, nes ne taip jau labai apsimokėjo, o darbo ir pinigų reikėjo įdėti daug. Pabandėme kurį laiką užsiimti naminių paukščių auginimu – turėjome kelis šimtus mėsinių vištų, ančių, vėliau auginome motinines kiaules. Bandėme kabintis į gyvenimą visaip. Dabar pažvelgusi atgal ir pačiai įdomu, kiek visko praeita – kaime įsikūrėme vyro senelių paliktoje senutėlėje sodyboje, gyvenome joje be jokių patogumų – nei vandentiekio, nei kanalizacijos pradžioje neturėjome, bet buvo daug optimizmo, gyvenimiško užsidegimo, tai vis ir sukomės po truputį gerindamiesi savo buitį, gyvenimą“, – prisimena Lilija.
Nenuleido nosies
Klausantis Lilijos pasakojimo stebina jos ryžtas bei optimizmas. Pasiteirauju, ar nebuvo baisu miestietei panelei stačia galva nerti į sunkius kaimiškus ūkio darbus.
„Oi ne, nebuvo taip, kad aš savarankišką gyvenimą kaime būčiau pradėjusi visai ūkio darbų nemokėdama. Kaip sakiau, mama įsigijo sodybą kaime, ji ten turėjo ir karvę, o mes su vyresne sese, nors mokslo metų laiku gyvendavome Kėdainiuose, tačiau savaitgaliais, vasaros atostogas visada leisdavome su mama sodyboje. Todėl karvę išmokau melžti, kai man buvo 13 metų. Aš tokio amžiaus būdama jau net ir tėvus pavaduodavau, leisdavau jiems kažkur išvažiuoti, ūkį prižiūrėdavau, kol jų nebūdavo. Darbo aš niekada nebijojau, net ir juodo, purvino. Man niekada neatrodė, kad kažkoks darbas man netinka ar yra nepakankamai geras“, – tvirtina Lilija.
Darbščioji kraštietė tikina, kad gyvenime niekada nenuleisdavo nosies ir džiaugiasi, kad, nors ir anksčiau turėjo mėgstamą darbą, dabar daro tai, kas yra tikra atgaiva širdžiai.
„Idėja imtis sūrių verslo atėjo labai pamažu, beveik visi besivaišinantys mano gamintu sūriu it susitarę vis kartojo, kad labai skanu, kad turėčiau juos siūlyti pardavimui, kad tokį sūrį mielai visi pirktų. Nuolat girdėdama tokias kalbas ėmiau ne tik tuo tikėjau, bet ir labai užsidegiau tokio verslo idėja. Tačiau pradėti jį tikrai nebuvo lengva, reikėjo nemažai ir drąsos, ir ryžto.
Tu negali imti ir sūrius pardavimui gaminti tiesiog savo namų virtuvėje. Tokiai gamybai yra keliama daugybė reikalavimų, turi būti atskiras cechas, atitinkantis griežtus reikalavimus, reikalingi specialūs įrengimai, patalpos ir panašiai. Tačiau aš degiau didžiuliu noru imtis verslo ir man niekas neatrodė baisu ar neįgyvendinama. Didžiausias iššūkis buvo įkalbėti vyrą ryžtis tokiam verslui ir kelias dešimtis tūkstančių eurų siekiančioms investicijoms, nes vienai tai padaryti būtų buvę turbūt neįmanoma. Aš esu didelė optimistė, o mano vyras santūresnis, ne toks optimistiškas. Tačiau kai jis sutiko, petys petin kibome į darbus“, – verslo pradžią prisimena pašnekovė.
100 sūrių per dieną
Pašnekovė atskleidžia, kad kuriant MB „Lilės sūriai“ didžiausia investicija buvo valstybės remiama paskola verslui lengvatinėmis sąlygomis. Kraštietė pasinaudojusi šia paramos priemone gavo 40 tūkst. eurų trejų metų laikotarpiui.
Šiandien įmonėje „Lilės sūriai“ be šeimos narių – pačios Lilijos, jos vyro Aivaro ir jų sūnaus Luko – dirba dar septyni samdomi darbuotojai, kone visi vietiniai gyventojai.
„Pati įmonė „Lilės sūriai“ buvo įkurta prieš dvejus metus, tačiau sūrių gamybos cechas pradėjo veikti vos prieš pusmetį. Investavus į cechą, gerokai padidinome gamybos apimtis, tad prisireikė ir pagalbininkų. Piliamanto apylinkėse darbų tikrai nėra daug, todėl džiaugiuosi, kad galiu darbo vietą netoli namų suteikti ir savo kraštietėms, tai taip pat labai svarbu. Plečiant gamybą labai daug padėjo Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras (TVIC). Sūrius aš gaminti mokėjau, bet trūko žinių dėl įmonės dokumentacijos tvarkymo, įvairių galimybių ir lengvatų verslui. Esu labai dėkinga TVIC vadovei Dainai Balasevičienei už palaikymą, žinias ir patarimus “, – dėkoja L.Liutkevičienė.
Šiuo metu per parą „Lilės sūriai“ pagamina kiek daugiau nei 100 kg įvairių rūšių sūrio.
„Per dieną mes maždaug pagaminame apie 120–150 sūrių vienetų, tai sudaro maždaug apie 100–120 kg. Iš viso gaminame devynias rūšis sūrių: klasikinius, keptus, rūkytus, desertinius, su skirtingais priedais. Sūrius paskaniname įvairiais prieskoniais, desertinius vaisiais, uogomis, riešutai, kriaušėmis, migdolų lazdelėmis, saulėgrąžomis ir kita. Čia fantazijai ribų nėra – vis išbandau naujus receptus, degustuojame, žiūrime, kaip pirkėjai reaguoja“, – pasakoja Lilija.
L.Liutkevičienė pastebi, kad, nepaisant gana plataus jos gaminamų sūrių asortimento, vis tik pirkėjai labiausiai pageidauja paprastumo.
„Populiariausias mūsų gaminamas sūris yra be jokių priedų. Matyt, jis pirkėjams patraukliausias dėl universalumo – jį galima valgyti tokį, koks jis yra, patiems kepti, rūkyti, dėti į salotas, sriubas, naudoti kaip įdarą ir panašiai.
Tiesa, pastebiu, kad formuojasi ir tam tikras asortimento sezoniškumas: vasarą populiariojo sūrio be priedų pardavimai kiek sumažėja, tačiau auga įvairių sūrių su priedais paklausa. Greičiausiai taip yra dėl to, kad vasarą daugiau iškylų, švenčių, kur sūris yra puikus ir sveikas užkandis. Beje, neseniai įsigijome vakuuminio pakavimo techniką, tad šių metų vasarą jau galėsime pasiūlyti ir vakuume supakuotus sūrius, kurie šviežumą išlaikys kur kas ilgiau“, – pasidžiaugia L.Liutkevičienė.
MB „Lilės sūriai“ savo gaminius parduoda įvairių miestų prekyvietėse, taip pat juos mielai perka restoranai. Be to, pašnekovė ir toliau pati važinėja su autoparduotuve po ūkininkų turgus.
„Vis dar važinėju pati po įvairias muges ar ūkininkų turgus su savo sūriais. Man labai patinka pabendrauti su klientais, labai įdomu išgirsti jų nuomonę ir įvertinimą iš pirmų lūpų.
Iš tikrųjų labai mėgstu bendrauti, tad prekyba kartais yra tikra atgaiva po sunkaus darbo ceche ar prie dokumentų.
Bendrauti su nepažįstamais žmonėmis išmokau dar vaikystėje. Kai buvau maža, labai sirgau, man buvo širdies reumatas, migrena. Aš bent kartą per mėnesį gulėdavau ligoninėje, neretai po kelias savaites ar net mėnesius praleisdavau sanatorijose. Matyt, ten ir išmokau būti stipri, drąsi, nebijoti bendrauti, pasirūpinti savimi, aiškiai save išreikšti. Tai labai padeda kasdien bendraujant su žmonėmis“, – tvirtina L.Liutkevičienė.
Trūksta pieno
Pašnekovė entuziastingai pasakoja, kad sūrių gamyba jai ne tik darbas, bet ir įdomus užsiėmimas, kuris skatina domėtis įvairiomis galimybėmis.
„Turiu idėjų įvesti naujų produktų, labai įdomu išmokti jų gamybos technologijas bei savo klientams pasiūlyti didesnį gaminių asortimentą. Planuoju gaminti varškės, fermentinius sūrius. Vykstu į mokymus, tobulinuosi. Aišku, visa tai reikalauja papildomų investicijų, nes reikia ne tik mokymus pereiti, bet ir pirkti gaminimo technologijas“, – pastebi Lilija.
Kraštietė sako, kad naujojo sūrių gamybos cecho pajėgumai leistų pagaminti kur kas daugiau produkcijos, tačiau tam koją kiša pieno žaliavos trūkumas.
„Šiaip mūsų gamybos pajėgumai gali būti tikrai didesni, gal net dvigubai, turimos galimybės tai leistų, tačiau susiduriame su keblumais dėl žaliavinio pieno – jo trūksta. Pieną perkame iš vietinių Kėdainių krašto ūkininkų, tačiau jų, galinčių mums tiekti pieną, nėra itin daug. Stambieji pieno gamintojai savo pieną parduoda dideliems pieno perdirbėjams, o smulkesnių pieno gamintojų, kurie atitiktų reikalavimus, yra ne itin daug. Beje, pieną iš ūkininkų parsivežame patys, tad reikėjo pasirūpint įsigyti gerą pienovežį“, – pasakoja L.Liutkevičienė.
Optimizmas būtinas
Pabaigai sėkmingai savo šeimos įmonės veiklą plėtojančios pašnekovės pasiteirauju, kas svarbiausia pradedant kurti savo verslą.
„Nemanau, kad aš galiu patarinėti, dar turiu tikrai labai nedaug patirties. Galiu tik pasakyti, kas man padėjo ir kokie iššūkiai mano vystomo verslo specifikai būdingi.
Manau, kad imantis veiklos labai padėjo neišsenkantis optimizmas – kuriant verslą buvo tikrai daug nerimo, nemiegotų naktų. Nors esu didžiulė optimistė, vis vien buvo neramu, ar pavyks, ar paimtas paskolas galėsime atiduoti.
Tačiau džiaugiuosi surizikavusi ir šiandien turinti be galo mylimą savo verslą, užsiėmimą, kuris teikia labai daug pasitenkinimo, gyvenimo pilnumą, kuris užveda ir nuolat skatina judėti į priekį.
Taip pat tikiu, kad imtis verslo man padėjo entuziazmas ir meilė veiklai. Visada viską, ką darydavau, siekdavau padaryti labai gerai. Kai laikėme gyvulius, man buvo malonu rūpintis, kad jie būtų pamaitinti kokybiškai, sočiai, kad gyventų šiltai, jaukiai, būtų sveiki ir stiprūs. Tik žinodama, kad darbą padariau maksimaliai gerai, galėjau su džiaugsmu pasiūlyti žmonėms ar paršiuką, ar viščiuką įsigyti. Noriu, kad žmogus įsigijęs džiaugtųsi, todėl dirbu tikrai labai nuoširdžiai, kitaip dirbti nematau prasmės, be to, nemanau, kad ir išeitų kitaip.
O gaminant sūrius reikia turėti gerą fizinę ištvermę, kantrybės, valios ir vėlgi labai daug optimizmo, be jo čia niekaip“, – šypsosi Lilija Liutkevičienė.
