Juokai virto tikrove
„Senjorų vilos“ įkūrėjai D.Vansevičienei senelių globos namų steigimas nebuvo pirmasis verslas. „Anksčiau dirbau įvairiose srityse, kurios su verslu buvo glaudžiai susijusios. Teko paragauti ir didmeninės prekybos duonos. Esu baigusi maitinimo organizavimą, tad vienu metu užsiėmiau ir viešbučio organizacine veikla, t. y. visokių banketų ir renginių organizavimu. Taigi tas verslumas tikrai nenusileido iš dangaus, turėjau nemenkos patirties“, – kalbėjo senelių namų įkūrėja.
Taigi tas verslumas tikrai nenusileido iš dangaus, turėjau nemenkos patirties.
Veiklą pasukti būtent paslaugos senjorams linkme D.Vansevičienę pastūmėjo 2009 metais užklupusi finansinė krizė. „Sunkus laikotarpis buvo visiems, o paslaugų sektorius tai pajautė ypač. Viešbučio paslaugomis, kurias ir siūlėme, gyventojai naudojosi kur kas mažiau, taigi supratau, kad reikia ieškoti kitos krypties“, – kas pastūmėjo steigti „Senjorų vilą“, pasakojo jos vadovė.
D.Vansevičienė šmaikščiai pridūrė, kad tokių minčių ji turėjo ir tada, kai viešbučio darbas dar vyko labai sklandžiai. „Idėją kada nors viešbutį paversti senelių globos namais buvo kilusi dar anksčiau. Kartais per renginius juokaudavau, kad visus stebiu ir tuos, kurie elgiasi deramai, mielai priimsiu į ateityje atsirasiančius senelių namus. Minėta krizė pastūmėjo apie tai pagalvoti rimčiau, taip ir pradėjome steigti „Senjorų vilą“, – prisiminė Kauno rajone įsikūrusių senelių namų savininkė.
Nusipelnė gyventi gerai
D.Vansevičienė pasakojo, kad viešbučio teritorijoje ir patalpose kurti senelių namus buvo labai patogu ir paranku. „Turime didžiulę teritoriją su gražiai sutvarkytu sodu, jau tada numatėme, kad tai puiki vieta senjorų pasivaikščiojimams. Nieko keisti nereikėjo. Su patalpomis – taip pat. Garbaus amžiaus žmonės gyvena buvusio viešbučio kambariuose, kiekviename iš jų yra tualetas, jie gražiai sutvarkyti, patogūs. Taigi suteikiame seneliams galimybę oriai gyventi senatvėje, juk jie to tikrai nusipelnė“, – pabrėžė „Senjorų vilos“ vadovė.
Suteikiame seneliams galimybę oriai gyventi senatvėje, juk jie to tikrai nusipelnė.
Kai kuriuos kambarius, anot moters, pertvarkyti teko, tačiau to reikalavo kai kurių senelių sveikatos būklė. „Mūsų globos namuose gyvena ir sveikata mažai besiskundžiantys, ir rimtų negalavimų turintys senoliai. Pastariesiems reikalingos specialios lovos, kitas inventorius. Aišku, ko reikia, įsigijome“, – ką teko atlikti viešbutį verčiant senelių namais, pasakojo D.Vansevičienė.
Pradžia sunki
Nors didžiąją dalį verslui reikiamų dalykų D.Vansevičienė jau turėjo, tikino, kad lengva vis tiek nebuvo. „Daugiausia vargo buvo su dokumentais. Norint pertvarkyti viešbutį į senelių namus reikia keisti statinio paskirtį, o šios procedūros tikrai užtrunka“, – kalbėjo „Senjorų vilos“ įkūrėja.
D.Vansevičienė teigė, kad nors ir turi patirties, Lietuvoje nelengva pradėti verslą. Anot jos, tai apsunkina bankų nepasitikėjimas jaunais verslais. „Kai tau labiausiai reikia paramos, visi gręžiojasi, tu turi jiems įrodyti, kad gali tavimi pasitikėti. Tačiau jų būtent ir reikia pradžiai. Tada, kai jau žengi pirmuosius žingsnius, pradeda labiau sektis, ištiesti ranką gali daugiau“, – patirtimi dalijosi moteris.
„Senjorų vilos“ įkūrėja pasakojo, kad siekdama plėsti savo veiklą, pagerinti senelių gyvenimo kokybę, ji norėjo įsigyti dar vienas patalpas, esančias visai šalia senelių prieglaudos. „To tikslas – labai paprastas. Yra garbaus amžiaus žmonių, kurių sveikatos būklė tikrai prasta ir jie yra nuolat slaugomi. Šalia jų gyvenantys sveiki senoliai neretai jaučiasi slogiai, lyg matydami, kas jų laukia. Matėme, kad būtų tikslinga atskirti slaugą ir namus“, – dėstė D.Vansevičienė.
Keisti požiūrį
D.Vansevičienė pasakojo, kad steigdama senelių namus turėjo tikslą ne tik susikurti darbo vietą sau ir kitiems, moteriai labai rūpėjo garbaus amžiaus žmonių likimai. „Visų pirma turime suprasti, kad senjorai nusipelnė gyventi oriai, tinkamoje aplinkoje ir tinkamomis sąlygomis. Vienas svarbiausių mūsų kriterijų, kad čia jie jaustųsi kaip namuose ar net dar geriau“, – tikino senelių namų vadovė.
„Senjorų vilos“ savininkė teigė, kad labai svarbu keisti visuomenės požiūrį į senatvę ir senelių namus. „Neretai įsivaizduojama, kad gyvenimo sąlygos senelių namuose labai prastos, todėl nenorima net pagalvoti apie savo artimo žmogaus vežimą į juos. Mūsų atveju, seneliai čia gyvena kaip viešbutyje“, – kalbėjo moteris.
Vienas svarbiausių mūsų kriterijų, kad čia seneliai jaustųsi kaip namuose ar net dar geriau.
Dar svarbiau, anot jos, keisti požiūrį į patį senelių namų reiškinį. Mūsų visuomenėje, pasak D.Vansevičienės, senolio atvežimas į senelių namus suprantamas kaip jo apleidimas, o yra toli gražu ne taip. „Būtina suprasti, kad garbaus amžiaus žmogumi reikia rūpintis deramai. Matuoti jam spaudimą, stebėti sveikatą, ką tinkamai gali daryti tik specialistai. Artimieji, visų pirma, neturi tam laiko, o antra – kompetencijos. Ypač, jei kalbame apie sveikatos sutrikimų turinčius senjorus“, – dėstė D.Vansevičienė.
Galiausiai, „Senjorų vilos“ įkūrėjos teigimu, senoliams labai reikia bendravimo. Vaikai, anūkai ir artimieji neretai gyvena itin intensyvų gyvenimą ir skirti tiek dėmesio, kiek reikėtų, paprasčiausiai negali. Nors akivaizdu, kad jiems geriau būtų su savo amžiaus žmonėmis, pabendrauti, pasikalbėti, būti visapusiškai aprūpintais, visuomenės stereotipai nulemia, kad neretai senoliai lieka vieni prie televizoriaus. D.Vansevičienė teigė, kad nors ir labai po truputį, bet šis požiūris jau keičiasi. Pačioje „Senjorų viloje“ šiuo metu gyvena 38 senoliai, likusi vos viena laisva vieta.
