Ryškiausias privalumas – sąžiningesnis pelno apmokestinimas, o ir iki šiol galiojusi tvarka nėra panaikinama (norintiesiems pasinaudoti 500 Eur lengvata už pajamas, gautas pardavus finansines priemones, ir pan.). Belieka domėtis nauja priemone ir pasirinkti sau palankesnį režimą, o gal netgi – jų derinį.
Vis dėlto viešumoje skambantys su investicine sąskaita siejami lūkesčiai yra itin drąsūs: nuo didėsiančio investuotojų skaičiaus iki kilsiančio finansinio raštingumo. Deja, kad ir kaip stipriai tikėsi stebuklu, jis nebūtinai įvyks. Vertinant realistiškai, naujas mokestinis režimas, tikėtina, nepadarys reikšmingos įtakos visai visuomenei trumpuoju laikotarpiu, teigiamiems pokyčiams prireiks daugiau laiko.
Vienas iš garsiausiai skambančių argumentų, kuriuo remiamasi kalbant apie naujų investuotojų pritraukimą – gyventojų sukaupti, bet neįdarbinti pinigai. Naujausiais Lietuvos banko duomenimis, gyventojai finansų įstaigose laiko daugiau kaip 23 mlrd. Eur, kurių net du trečdaliai yra einamosiose sąskaitose. Tačiau, ar šių lėšų savininkai tikrai taps tais naujais investuotojais?
Kai pradėjo kilti indėlių palūkanų normos ir atsirado galimybė labai paprastai užsidirbti, terminuotųjų indėlių dalis šiame pinigų katile nuo maždaug 16 proc. (3,6 mlrd. Eur) 2022 m. pabaigoje padidėjo tik iki 31 proc. (7,2 mlrd. Eur) šių metų gegužės mėn. Šis vangus itin paprasto produkto – terminuotojo indėlio – naudojimas suponuoja, kad ir naujas mokestinis režimas vargu ar taps paskata šiems asmenims žengti žingsnį dar toliau nei tik kelių mygtukų paspaudimu padėtas indėlis.
Finansinio raštingumo lygio investicinė sąskaita savaime taip pat nepadidins, tačiau vėlgi tai gali paskatinti teigiamus pokyčius ilguoju laikotarpiu. Čia vertėtų atskirti dvi sąvokas: finansinę įtrauktį ir finansinį raštingumą. Finansinė įtrauktis suprantama kaip vartotojų naudojimasis finansinėmis paslaugomis, nekalbant apie tai, ar jie supranta, ką daro.
Finansinis raštingumas priešingai – parodo, ar žmogus supranta, kodėl priima vienokius ar kitokius finansinius sprendimus, tačiau tai nesuteikia informacijos apie paslaugų naudojimosi apimtį. Todėl net ir tuo atveju, jei dėl investicinės sąskaitos teikiamos naudos investuotojų daugės, tai nebūtinai reikš, kad visuomenė staiga pradės išmintingiau elgtis su pinigais. Konkretus pavyzdys yra 420 tūkst. investicinio gyvybės draudimo (IGD) sutarčių, kurios rodo didelę įtrauktį, bet bent dalies šį produktą įsigijusių asmenų finansinio raštingumo lygis yra diskutuotinas.
Tai matyti ir iš šio naujojo GPMĮ pakeitimų paketo skambančios kritikos dėl lengvatų panaikinimo. Diskusijos verda dėl atsisakomos 300 Eur investicinio gyvybės draudimo ir III pakopos pensijų fondų lengvatos, tačiau viešoje erdvėje užmirštami keli svarbūs aspektai.
Pirmiausia, ši lengvata nėra panaikinta papildomoms savarankiškoms įmokoms į II pakopos pensijų fondus (PF). Žinoma, jei asmens tikslas nėra pensija, gal II pakopos PF jam netinka, bet tada kyla klausimas: kodėl žmogui apskritai turėtų būti taikoma ši lengvata, kuria buvo siekiama skatinti savarankišką ilgalaikį kaupimą ateičiai?
Dar vienas momentas: lengvatos dalis, kuri nėra panaikinama, – pelno apmokestinimas. Tiek IGD atveju, tiek III pakopos PF atžvilgiu, išlaikius šį produktą tam tikrą GPMĮ nustatytą laiką (5 ar 10 metų, priklausomai nuo papildomų sąlygų) ir amžiaus, likusio iki pensijos, išmokos taip pat nėra apmokestinamos. Tad, žvelgiant į visą po dešimties metų panaikintinų ir liekančių lengvatų paveikslą, nereikėtų teigti, kad valstybės paskatų nebeliko – į ilgalaikį kaupimą orientuotų paskatų liko.
Apibendrinant pažymėtina, kad realus investicinės sąskaitos įteisinimo poveikis labiausiai priklausys nuo to, kas dar bus vykdoma greta šio, dar kol kas „pliko“ GPMĮ pakeitimų paketo: į teisingą tikslinę grupę orientuota komunikacija, kokybiškas naujojo proceso įgyvendinimas ir, galiausiai, problemų bei klaidų sprendimo operatyvumas ir profesionalumas.
