Iš tiesų kartu su internetu ir skaitmeniniais dokumentais nemokamai gavome lobį – prieigą prie informacijos, kurią kaupia valstybinės institucijos. Tik ar žinome, kad turime teisę ją gauti ir netgi panaudoti komerciniams tikslams?
Kai kurie lietuviai iš nemokamų duomenų jau sukūrė verslą
Europos Komisija skaičiuoja, jog jei dėl duomenų prieinamumo kiekvienas
ES pilietis kasmet sutaupytų 2 valandas laiko, tai būtų tolygu 1,4 milijardo sutaupytų eurų. O kiek mes, lietuviai, tokiu būdu sutaupome?
Praėjusiais metais baigtoje galimybių studijoje rašoma, jog iš Europos šalių dažniausiai atvirais duomenimis naudojasi britai, rečiausiai – kroatai. Jei Europos naudojimosi atvirais duomenimis vidurkis yra 321 (santykinis indeksas), tai Lietuvai tenka indeksas, tolygus 250.
Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Andrijauskas sako, jog apsukresni jau sugeba iš atvirai prieinamų duomenų net sukurti verslą. Būtent taip pasielgė bendrovė „Creditinfo“, rengianti asmenų kredito istoriją ir reitingą. Jos darbuotojai surenka atvirai prieinamus duomenis, juos apdoroja ir sukuria mokamą paslaugą. Tad kas konkrečiau yra atviri duomenys?
„Kiekviena valstybinė įstaiga kaupia kokius nors duomenis – šiais laikais jie dažniausiai yra skaitmeniniai ir panaudojami tam tikrai viešojo administravimo veiklai: kas renka mokesčius, kas skirsto socialinę paramą, tvarko statistiką, kas administruoja biudžetą.
ES pilietis kasmet sutaupytų 2 valandas laiko, tai būtų tolygu 1,4 milijardo sutaupytų eurų.
Valstybinis sektorius tų duomenų kaupia bene daugiausia, lyginant su privačiu sektoriumi. Renkami duomenys naudojami visų pirma viešojo administravimo veiklai, tačiau nuo 2003-iųjų Europos Sąjungos mastu pradėta skatinti perduoti pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus informaciją privatiems asmenims. Žmonės šią informaciją gali naudoti kaip tinkami – kad ir komerciniams tikslams, tai leidžiama“, – dėstė K.Andrijauskas.
Atviri duomenys – kaip antikorupcijos priemonė
Pašnekovas pridūrė, jog, pavyzdžiui, žurnalistai tai daro kasdien – jie ieško valstybinio sektoriaus pateikiamų duomenų ir juos perteikia bei interpretuoja savo straipsniuose. Tačiau neretai žurnalistai gali tik peržvelgti informaciją ir ją perrašyti į savo tekstą, o visiškai atviri duomenys yra tie, kuriuos galima išsisaugoti savo kompiuteryje ir toliau juos apdoroti kompiuterinėmis programomis, dėlioti, jungti su kitais duomenimis ir teikti kitiems asmenims informacines paslaugas.
Pašnekovo teigimu, atviri duomenys liudija apie šalies valdžios atvirumą, skaidrumą.
„Tačiau yra viena sąlyga: atviri duomenys neturi pažeisti kitų interesų. Jie negali atskleisti asmens duomenų, verslo paslapčių, pažeisti autorių teisių ir panašiai“, – sakė Informacinės visuomenės plėtros komiteto direktoriaus pavaduotojas.
Taigi atviri yra tie duomenys, kuriuos:
- Galima paimti ir toliau viešai skleisti
- Galima išsisaugoti kompiuteryje, parsisiųsti, apdoroti taip, kaip pačiam reikia, tačiau negalima jų iškraipyti;
- Nereikia mokėti (arba mokamas minimalus mokestis) už jų gavimą.
Kuo daugiau valstybėje yra atvirai prieinamų duomenų – tuo ji yra politiškai brandesnė.
Kuo daugiau valstybėje yra atvirai prieinamų duomenų – tuo ji yra politiškai brandesnė.
„Galima įvairiai riboti duomenų prieinamumą. Galiu jums pateikti duomenis ir prigrasyti: „bet jais su niekuo negalite dalintis“. Arba duomenų elektroninis formatas leidžia juos tik peržiūrėti , bet ne parsisiųsti ir apdoroti kompiuterinėmis programomis. Tai jau tam tikri ribojimai, kurie apsprendžia Jūsų galimybes.
Kad daugiau duomenų būtų atverta visuomenei, reikia ne tik politinės valios, bet ir pati valstybė turi būti pasiekusi politinę-ekonominę brandą. Kodėl? Jei valstybės institucijos dirbs nekokybiškai ar neskaidriai, atskleistoje informacijoje tai iškart matysis“,– kalbėjo K.Andrijauskas.
Būtent dėl šios priežasties autoritarinės ar nuo demokratijos nutolę šalys neskuba atverti savo duomenų lobynų. Laisviausia šioje srityje – JAV, Australija, iš paskos seka Europa kartu su Lietuva. Lietuvoje yra kilę skandalų, paskaičius kai kurių asmenų pajamų deklaracijas ir aptikus jose neįtikėtinų duomenų. Kartais tai tebuvo žmogiškos klaidos, tačiau akivaizdu, kad skaičiai viešai prieinamose ataskaitose nelieka neperžvelgti.
„Atviri duomenys tam tikra prasme veikia kaip antikorupcinė priemonė“, – sakė pašnekovas.
Naujo teisės gauti informaciją įstatymo nuostatos patiko ne visiems
Europos Komisija 2003 m. yra priėmusi direktyvą dėl viešojo sektoriaus duomenų pakartotinio panaudojimo. Jos nuostatos Lietuvoje perkeltos į Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymą, o šiuo metu Seimui pateiktas šio įstatymo pakeitimas, į nacionalinę teisę perkeliantis 2013 m. pakeistos direktyvos dėl viešojo sektoriaus duomenų pakartotinio panaudojimo nuostatas. Šioje, pavasario sesijoje jo nespėta priimti, tačiau viliamasi, jog ledai pajudės rudenį.
Šio įstatymo derinimas užtruko ilgai. Išlindo nemažai įvairių interesų. Ne visoms ministerijoms ir įstaigoms buvo priimtinos naujos sąlygos ir reikalavimai
„Šio įstatymo derinimas užtruko ilgai. Išlindo nemažai įvairių interesų. Ne visoms ministerijoms ir įstaigoms buvo priimtinos naujos sąlygos ir reikalavimai“, – atkleidė K.Andrijauskas.
K.Andrijausko teigimu, įstatymas numato sukurti bendrą portalą, kuriame aiškiai ir patogiai bus pateikta informacija gyventojams apie įvairių institucijų teikiamus duomenis.
Tai numatoma padaryti pasinaudojant Europos Sąjungos fondų lėšomis. Tokio portalo prototipas jau egzistuoja (jį galite pamatyti spustelėję čia), jį tvarko Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Bėda tik ta, kad įstaigos vangiai pildo ir atnaujina jame pateikiamą informaciją. Lietuva lygiuojasi į Europos atvirų duomenų portalą https://data.europa.eu/euodp/lt/data, o mūsų šalies duomenys po įstatymo priėmimo ir nacionalinio atvirų duomenų portalo sukūrimo taip pat bus integruoti į Europos atvirų duomenų sistemą.
Bėda tik ta, kad įstaigos vangiai pildo ir atnaujina jame pateikiamą informaciją.
„Rengiamu įstatymu bus nustatytos bendros sąlygos naudoti viešojo sektoriaus duomenis, t. y. bendras leidimas arba kitaip – atvira licencija. Tai reiškia, kad įstaigos negalės individuliai įvesti informacijos panaudojimo apribojimų pakartotiniam duomenų panaudojimui, jeigu to nenumato specialieji įstatymai. Įstatymu bus nustatyta bendras leidimas naudotis viešojo sektoriaus duomenis – atvira licenzija.
Tai reiškia, kad viską, ką gavai iš viešojo sektoriaus interneto svetainės, gali naudoti taip kaip nustato įstatymai, o ne kaip nustato įstaiga, teikianti duomenis. Be to, tiksliau reglamentuota informacijos pateikimo kainodara, t. y., kokio mokesčio galima paprašyti už informacijos pateikimą. Įstatyme sudėlioti ir kiti dalykai, kurie pasitarnaus atvirų duomenų iniciatyvos realizavimui“, – sakė K.Andrijauskas.
Institucijos linkę prisidengti „asmens duomenų“ apsaugos įstatymu
Prieš kelerius metus atliktoje apklausoje gyventojai kaip vieną iš įmonių, iš kurios norėtų gauti daugiau informacijos, įvardijo „Registrų centrą“. Bet ši įmonė ima mokestį už informacijos pateikimą. Ar po įstatymo priėmimo kas nors pasikeis?
„Dėl ko tiek ir derėjomės... JAV, pavyzdžiui, visa informacija yra teikiama nemokamai. Europoje – prioritetu laikomas teikimas nemokamai, bet galima minimaliai apmokestinti. Minimaliai – reiškia tokia suma, kiek kainuoja informaciją pateikti: be to, ši kaina turi būti pagrįsta sąnaudomis, o ne komerciniais interesais. Taigi, po įstatymo priėmimo bus prielaidos mažinti informacijos pateikimo įkainius“, – sakė K.Andrijauskas.
Priėmus įstatymą, informacijos apie atvirus duomenis surinkimas ir pateikimas veiks tvarkingiau, valstybinės institucijos gaus daugiau atsakomybių ir pareigų šioje srityje. Pašnekovo teigimu, bene daugiausia problemų šiuo metu kyla dėl to, jog viešajame sektoriuje tvarkoma daug asmens duomenų – o jų negalima atskleisti.
„Tačiau galime panaudoti nuasmeninimo procedūras“, – pridūrė K.Andrijauskas.
Norint, galima daug duomenų paslėpti po „asmens duomenų“ skraiste
Pavyzdžiui, visos biudžetinės įstaigos turi viešinti savo darbuotojų atlyginimus. Kadangi rašyti atlyginimą prie žmogaus vardo ir pavardės jau būtų asmens duomenų atskleidimas, rašoma, kiek uždirba tam tikras pareigas einantis asmuo. Tačiau ir vėl bėda – o kas, jei įstaigoje tik vienas darbuotojas eina šias pareigas?
„Norint, galima daug duomenų paslėpti po „asmens duomenų“ skraiste“, – sakė K.Andrijauskas.
Pravartu žinoti, ko turite teisę reikalauti
Grįžtant prie Europos Komisijos įvardyto 1,4 milijardo eurų naudos, pašnekovas teigia, jog dažnais atvejais tą naudą labai sudėtinga įvardyti pinigais. Kita vertus, tai padaryti jau galėtų bendrovė „Creditinfo“ – kaip minėta, ji vykdo verslą, paremtą atvirų duomenų gavimu, ir apskritai jos verslas negalėtų egzistuoti, jei institucijos staiga atsisakytų teikti tokius duomenis.
„Kitas pavyzdys: svetainė „Kur gyvenu“ www.kurgyvenu.lt. Joje pagal jus dominantį adresą galima sužinoti informaciją apie patalpų ir aplinkos būklę – šildymo kainas, rinkos kainą, oro užterštumą, nusikalstamumą toje teritorijoje. Visa ši informacija surenkama iš savivaldybių, valstybės institucijų, šilumos tiekimo įmonių ir kitų organizacijų, – sakė K.Andrijauskas. – Taip pat juk visos automobilių navigacijos sistemos remiasi skaitmeniniais žemėlapiais, kuriuos daugeliu atvejų kuria valstybė.
Pavyzdžiui, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos turi labai daug naudingų duomenų – organizuodama kelių statybos ir remonto darbus kurioje nors vietoje, ji iškart atnaujina informaciją skaitmeniniuose žemėlapiuose, renka kelių eismo sąlygų monitoringo duomenis ir kt.
Ši informacija sėkmingai gali būti panaudojama kelių eismo valdymo sistemose. Būtent šia kryptimi Kelių direkcija rengiasi bendradarbiauti su „Waze“, realaus laiko eismo navigacine programėle, perduodant realaus laiko kelių eismo duomenis“, – kalbėjo K.Andrijauskas.
Baigdamas pokalbį Informacinės visuomenės plėtros komiteto atstovas pabrėžė, jog labai norisi aktyvesnės atvirų duomenų vartojimo rinkos. Tuo metu, kai kitose šalyse žmonės per teismus reikalauja jiems priklausančios informacijos, Lietuvoje dažnai niekas net gerai nežino, kokią informaciją žmonės norėtų ir galėtų gauti. Todėl verta žinoti savo teises šioje srityje – kokios nors informacijos iš valstybinės įstaigos jums gali prireikti jau rytoj.
