Tai, pasak instituto ekspertų, buvo vienas iš veiksnių, sudariusių aplinkybes visuotiniam prekių ir paslaugų brangimui.
2019 m. euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) įvertis siekė 12 trln. eurų, kai pinigų kiekio rodiklis (M3) sudarė jau 13 trln. eurų. Per pandemiją atotrūkis tarp ekonomikos ir pinigų kiekio išryškėjo. BVP per dvejus metus praktiškai neaugo ir toliau sudarė 12 trln. eurų, o pinigų kiekis pasiekė 16 trln. eurų.
„Tai rodo, kad pinigų kiekis didėjo ženkliai sparčiau nei sukuriamos produkcijos ir paslaugų vertė. Tokiomis aplinkybėmis nestebina tai, kad kainų lygis euro zonoje per dvejus pandemijos metus išaugo net 15 proc.“, – teigė LLRI ekspertas Leonardas Marcinkevičius.
Lietuvoje nuo euro įvedimo pradžios 2015 m. iki pandemijos pradžios 2020 m. kainos išaugo 12 proc., o vos per dvejus pandemijos metus net 32 proc.
„Tokį procesą įgalino Europos Centrinio Banko (ECB) monetarinės politikos pokyčiai, kai pagrindiniu įrankiu tapo kiekybinis skatinimas, o ne bazinių palūkanų normų reguliavimas. Per pandemiją reikšmingai padidinti vertybinių popierių supirkimo mastai leido atidėti galimą ekonomikos nuosmukį. Tačiau už tai teko „sumokėti“ išaugusiomis kainomis“, – kalbėjo ekspertas.
LLRI atlikta analizė parodė, kad nuo 2014 m. pradėtų vykdyti vertybinių popierių supirkinėjimo programų apimtys per pandemijos laikotarpį buvo rekordiškai padidintos. Vien Specialiosios pandeminės pirkimo programos (SPPP) mastas buvo daugiau negu dešimteriopai didesnis už įprastų obligacijų pirkimo programų ir per dvejus pandemijos metus sudarė 1,85 trln. eurų.
„Pinigų kiekiui augant ženkliai sparčiau, nei rinkoje pagaminamų prekių ir paslaugų vertei, ėmė smarkiai augti kainos. Tokiomis aplinkybėmis pinigai vis prasčiau gali atlikti savo prigimtines – mainų, vertės kaupimo, bei apskaitos įrankio – funkcijas. 2021 m. prasidėjęs itin spartus infliacijos augimas lėmė, kad už pigių pinigų srautus visuomenei teko sumokėti pinigų nuvertėjimo forma“, – sakė L. Marcinkevičius.