Ch.Milleris yra knygos „Kova už Sovietų ekonomikos išsaugojimą: Michailas Gorbačiovas ir SSRS žlugimas“ autorius.
Su visuomene diskutuoti jam nereikia
„Tas, kuris nepasiilgsta Sovietų Sąjungos, neturi širdies“, – dar 2010 metais žodžius ištarė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tačiau tuo pat pridūrė – kas nori juos sugrąžinti, neturi smegenų.
V.Putinas nėra laikomas ekonomikos prievaizdo pavyzdžiu. Praėjus 20 metams nuo SSRS žlugimo, galima palyginti istorinius eksperimentus, kuriuose dalyvavo Maskva. Vienas – valstybės valdomas socializmas, kitas – "draugų kapitalizmas" ("crony capitalism").
Tuomet prie jų dar pridėti tokius ekonomiką veikiančius šokus kaip pigi nafta, brangūs kariniai nuotykiai užsienyje, konfrontacija su Vakarais ir stagnuojantis ūkis, kurioje politinis diktatas yra aukščiau laisvos rinkos dėsnių. Dar palaukime keletą metų ir stebėkime, kuris režimas žlugs.
Kai Sovietų Sąjunga konfliktavo su JAV devintojo dešimtmečio viduryje, šalies ekonomikai tai buvo smūgis. Bet susidūrusi su panašiais sunkumais šiandien, V.Putino vyriausybė išgyveno ir net suvešėjo. Kas buvo daroma kitaip? V.Putinas žavisi konservatyvia fiskaline ir monetarine politika, kai ją vykdyti gali autoritarizmo būdu priimdamas įvairias taupymo priemones nesikonsultuojant ir nediskutuojant su visuomene.
Tenkino komunistų poreikius
Jei norime sulyginti šiandienos Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos rizikas, turime pradėti nuo priežasčių, kas lėmė SSRS žlugimą. Vakariečiai paprastai mano, kad planinė ekonomika daugiausia prisidėjo prie sistemos griuvimo, ji tiesiog neveikė.
Tačiau tai yra tik dalis tiesos. Sovietiniai komunistai švaistė energetinius resursus, mojo ranka į inovacijas, o vartotojai nebuvo svarbiausias elementais rinkos ekonomikai. Tačiau centrinis planavimas turėjo vieną pranašumą: jis tenkino Komunistų partijos lyderių poreikius turėti vieną stipriausių pasaulyje kariuomenių ir branduolinį arsenalą. Vidutiniam fabriko darbininkui tai nedavė apčiuopiamos naudos, tačiau tai tenkino partijos elito interesus.
Kai 1985 metais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, jis ėmėsi radikalių reformų. Iš tiesų šalies augimo tempai sulėtėjo nuo pokarinio ekonomikos bumo metų, bet biudžetas buvo subalansuotas, pramonė veikė, vartotojai niurzgėjo, bet buvo ramūs.
Prašė vis daugiau subsidijų
Per ketverius metus stagnacija virto į krizę. O 1989 metais Kremliaus biudžeto deficitas pasiekė 10 proc. BVP. Tam, kad būtų išlaikomas augimas, reikėjo efektyvinti ekonomiką. Sunkioji pramonė buvo subsidijuojama, o kolūkiai reikalavo dar didesnių subsidijų perkant traktorius ir trąšas. Jei Josifas Stalinas tiesiog šaudydavo žmones siekdamas tam tikrų - net ir ekonominių - priežasčių, tai M.Gorbačiovas pažadėjo dar didesnes subsidijas tiems, kurie priims rinkos reformos iššūkius. Tai buvo lošimas.
Nes Sovietų Sąjunga turėjo tik labai ribotas galimybes skolintis pinigų tarptautinėse rinkose, todėl biudžeto išlaidas kompensuodavo didesnėmis sumomis spausdintų pinigų. O tai lėmė rublio dar didesnį nuvertėjimą. Nors kainos buvo reguliuojamos, valdžia negalėjo prisitaikyti prie naujų monetarinių sąlygų.
Rinka nustojo veikti, o prekių deficitas tapo vyraujančiu reiškiniu. Prie parduotuvių su tuščiomis lentynomis ilgėjo eilės, o devintojo dešimtmečio pabaigoje jau tekdavo ilgokai pastovėti prie duonos ir pieno. Tačiau visko buvo galima įsigyti juodojoje rinkoje. Įmonės, kurios nelegaliai nieko negalėjo nei pirkti, nei parduoti, paprasčiausiai bankrutavo. 1989 metais kainos ir juodojoje rinkoje jau pasiekė neįsivaizduotas aukštumas, Kremlius prarado kontrolę.
Pažadėjo sau, kad tokių klaidų vengs
Kai SSRS ekonomika sustingo devintojo dešimtmečio pabaigoje, V.Putinas buvo KGB agentas Drezdene, Rytų Vokietijoje.
Jis puikiai suvokė, kas vyksta jo šalyje ir kas dėl to kaltas, todėl pažadėjo daryti viską, kad to daugiau neatsitiktų. Pirma pamoka – vengti didelių deficitų ir aukštos infliacijos. Tik atėjęs į valdžią jis laikėsi sau duoto pažado ir palaipsniui įdiegė konservatyvią makroekonominę politiką, o tai leido išvengti krizių, kurios, anot analitikų, turėjo nuskandinti režimą. 2014 metų viduryje naftos kainos smuko, o Vakarai pradėjo taikyti sankcijas Rusijai dėl įsiveržimo į Ukrainą.
Bet V.Putinas vis dar laikėsi. Jei Sovietų Sąjunga kentėdavo nuo biudžeto deficitų, tai šiandien Rusija taiko agresyvią taupymo politiką, leisdama socialinėms programoms ir pensijoms išleisti tiek pinigų, kiek yra biudžete. Šiais metais Rusijos deficitas biudžete sieks kiek daugiau nei 3 proc. BVP, nors nafta pardavinėjama vis dar dvigubai pigiau nei prieš dvejus metus, o juk nafta – vienas pagrindinių Rusijos biudžeto šaltinių. Valstybės skola išlieka mažiau 20 proc. BVP ribos. Pavyzdžiui, JAV skola siekia 75 proc. BVP.
Valdžia kišasi kaip niekada
Konservatyvi politika leido, kitaip nei SSRS atveju, išvengti netikėtų kryčių. Nepaisant Vakarų taikomų sankcijų, Rusijos kompanijos vis dar pritraukia užsienio šalių kapitalo, nepaisant žaliavų pigimo, Rusijos naftos produkcija yra rekordinėse aukštumose posovietinėje eroje. Šalies ekonomika netgi ima augti nepaisant karo išlaidų Ukrainoje ir Rusijoje.
Žinoma, Rusijos ekonomikos pasiekimų nereiktų pervertinti. V.Putino režimas ir toliau nusavina verslus, toleruoja korupciją, o šalį tebepalieka investuotojai. Valdžia vaidina pagrindinį vaidmenį ekonomikoje nuo tada, kai V.Putinas perėmė valdžią, ir nedidina finansavimo tokioms sritims kaip sveikatos apsauga ar švietimas, tačiau monopolizavo naftos pramonę, kuri finansuoja jo sistemą.
Sovietų Sąjungos žlugimo metinės nebuvo plačiai minimos Maskvoje. Tai laikotarpis, kurį daug rusų tiesiog norėtų užmiršti, o V.Putinas vengs kartoti per jį padarytas klaidas.
