„Buvau Stambule, kalbėjom apie naujus siūlus, kaip pagaminti ką nors, ko pagrindas būtų „bio“. Ir aš sakau – juk Nyderlanduose tiek pieno, kodėl jo nepanaudojus. Toptelėjo, kad tai – gana pamišėliška mintis, tad nusprendėm jos imtis ir gaminti tokius verpalus. Pieną reikia sumaišyti su bakterija, tada išeina laktulozė, kuri yra kaip pluoštas. Jį galima pakaitinti ir iš jo pagaminti kažką panašaus į virves, ir išeina audinys“, – pasakoja R.Otto.
Žaliojo dizaino konkurse triumfavo lietuvės
Europos Komisijos (EK) surengtame jaunųjų dizainerių žaliojo dizaino konkurse triumfavo ir lietuvės kūrinys – kėdė-lagaminas. Ją kūrė Deimantė Malūnavičiūtė, studijuojanti Kauno kolegijoje.
„Pirmiausiai rėmiausi Frankenšteino filosofija. Frankenšteinas buvo pabaisa, sukurta iš įvairų detalių. Išsikėliau sau uždavinį, kad visų pirma tai turi būti sulankstoma kėdė, kad joje turėtų būti vieta, kur galima įsidėti kažkokius daiktus, ir kad būtų galima susilankstyti, pasiimti ir nusinešti ją kur nori, išlankstyti ir atsisėsti“, – sako D.Malunavičiūtė.
Kėdę-lagaminą ji sukūrė iš senovinės močiutės kėdės, kuri nenaudojama stovėjo namuose. Mergina teigia norėjusi parodyti, kad seni daiktai gali būti gyvi. „Noriu parodyti, kad galbūt nebūtinai turi būti dizaineris, kad galėtum kažką originalaus sukurti, galbūt ne aukšto lygio, galbūt kažką paprastesnio. Reikia atsisėsti ir pagalvoti, ką galėčiau pakeisti visų pirma savo gyvenime, savo šeimoje, o paskui jau galvoti apie visą pasaulį“, – teigia D.Malunavičiūtė.
Kėdę-lagaminą ji sukūrė iš senovinės močiutės kėdės, kuri nenaudojama stovėjo namuose. Mergina teigia norėjusi parodyti, kad seni daiktai gali būti gyvi.
Dar viena jaunoji dizainerė, kuriai rūpi gamta, apdovanota taip pat už kėdę, – Dovilė Smindriūnaitė iš Šiaulių universiteto.
Mergina pasakoja, kaip sumaniusi kėdę pagaminti iš popierinių tūbų, naudojamų pramonėje vynioti plėvelei ar panašiai medžiagai.
„Idėja panaudoti būtent šias medžiagas kilo, kai pamačiau tas tūbas išmestas konteineryje. Jos pasirodė labai gera konstrukcinė medžiaga“, – sako D.Smindriūnaitė. Anot jos, kėdė iš tūbų gali atlaikyti didelį svorį ir ant jos galima atsisėsti. „Storesnėse tūbose tyra padarytos kiaurymės, ir tos plonesnės tūbos tiesiog sukaišiotos kaip korys – vienos per kitas“, – pasakoja jaunoji dizainerė. Jos teigimu, ekologinis dizainas tampa vis populiaresnis, ir visi pradeda galvoti apie tai, kaip savo projektą padaryti ekologišku.
Iš pieno ir bakterijų pasigamino audinį
R.Otto yra olandų dizaineris, atstovaujantis inovatyviai tekstilės įmonei „Dutch Awareness“. Jis įsitikinęs, kad, norint ko nors pasiekti, svarbu nustoti mąstyti pagal sau įprastą modelį.
R.Otto tą grindžia pavyzdžiais: neįprastomis, aplinkai palankiomis medžiagomis savo kuriamiems drabužiams. „Buvau Stambule, kalbėjom apie naujus siūlus, kaip pagaminti ką nors, ko pagrindas būtų „bio“. Ir aš sakau – juk Nyderlanduose tiek pieno, kodėl jo nepanaudojus. Toptelėjo, kad tai – gana pamišėliška mintis, tad nusprendėm jos imtis ir gaminti tokius verpalus. Pieną reikia sumaišyti su bakterija, tada išeina laktulozė, kuri yra kaip pluoštas. Jį galima pakaitinti ir iš jo pagaminti kažką panašaus į virves, ir išeina audinys“, – aiškina R.Otto.
Pieną reikia sumaišyti su bakterija, tada išeina laktulozė, kuri yra kaip pluoštas. Jį galima pakaitinti ir iš jo pagaminti kažką panašaus į virves, ir išeina audinys.
Jis sako, kad tokias medžiagas naudoti labai brangu, tačiau vėliau esą investicijos atsiperka.
Be to, galima gauti paramą iš vyriausybės, Briuselio, universitetų. Klientai iš šios medžiagos pasiūlytus drabužius perka, ir tada ateina pelnas.
„Kažkada visi manė, kad aš pamišęs, kad niekur nėra jokio bendradarbiavimo, niekas niekuo nepasitiki. Tiesiog dirbkite toliau, šnekėkitės su tinkamais žmonėmis (ne politikais, o tais, kurie iš tikrųjų su tuo dirba), ir jus lydės sėkmė. Mes veikiame labai sėkmingai, ir ateitis mūsų rankose“, – įsitikinęs olandas. Pasak jo, mada iš dalies gali išgelbėti aplinką.
Tačiau, nepaisant sėkmingų pavyzdžių, ekologinis dizainas ir aplinką tausojanti mada šiandien – nišinis dalykas. Taip mano C.Rhoades, įmonės „Worn again“, ieškančios efektyvių sąnaudų sprendimų tekstilei, atstovė. „Sakyčiau, kad yra tendencija panaudoti daiktus antrą kartą, daryti kitaip. Tačiau tai nevykdoma dideliu mastu, tai vis dar paraštėse. Mums reikia plačių sprendimų, reikia rasti būdą atitolti nuo didžiausio drabužių pramonės poveikio, ypač susijusio su atliekomis“, – sako C. Rhoades.
Senų drabužių persiuvimas ar močiutės kėdės sutaisymas, užuot pirkus naujus daiktus, anot jos, padeda tausoti aplinką. Tačiau dar naudingiau aplinkai, C. Rhoades nuomone, būtų sukurti modelį, kuris jau panaudotus mados ar dizaino gaminius grąžintų į gamybos procesą, išskaides į pradines sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, drabužį išskaidytų iki produkto, kuris pagal vertę ir kokybę prilygsta grynam poliesteriui, būtų jam konkurencingas ir iš jo vėl būtų gaminamas naujas drabužis, prieš tai atsikračius dažų ar teršalų.
„Uždaro ciklo“ sprendimai, „žiedine ekonomika“ – terminų, skirtų reiškiniui apibūdinti, yra įvairių. Bet C.Rhoades įsitikinusi, kad tik šį mechanizmą pavertus visuotiniu, jis veiktų, ir tokie dalykai kaip ekologiška mada nebebūtų nišinis reiškinys, priskiriamas prie aukščiausios kokybės produktų. „Taip, tai – paraštėse, tai – kažkas, ką „gražu“ turėti. Bet reikia, kad būtų ir perspektyvu iš ekonominės perspektyvos. Šiuo metu, pavyzdžiui, perdirbamo poliesterio kaina didesnė nei nominali. Kol ta kaina nebus vienoda su grynu poliesteriu, tol nieko nebus“, – mano C.Rhoades.
Jos teigimu, poliesteris gaminamas iš naftos produktų, tačiau nėra toks blogas, jei randame būdą jį panaudoti vėl: „Jis yra natūralus resursas, tačiau uždaro ciklo idėja yra ta, kad, jei naudosime poliesterio resursus, kurie jau yra virš žemės, nebereikės toliau kasti naftos.“
Mobiliajam telefonui reikia maždaug 300 kg žaliavos
Kyle'as Wiensas įkūrė įmonę „I fix it“ (liet. „Aš taisau“). Iš pradžių vyras tiesiog norėjo susitaisyti savo kompiuterį, bet nerado taisymo instrukcijos, o vėliau pamatė, kad jo veikla sutampa su aplinkosaugos propaguotojų raginimais.
Mobiliajam telefonui reikia maždaug 300 kg žaliavos. Nors kai jį paimi į rankas, neatrodo, kad tiek daug svertų.
„Laikui bėgant, vis daugiau sužinojau apie elektronines atliekas. Sužinojau, kad jos labai nuodingos. Be to, norint ką nors pagaminti, reikia labai daug žaliavos. Pavyzdžiui, mobiliajam telefonui reikia maždaug 300 kg žaliavos. Nors kai jį paimi į rankas, neatrodo, kad tiek daug svertų.
Todėl atrodo logiška, kad, jei jau tiek žaliavos reikia, tas dalykas turėtų ir veikti ilgiau nei pusantrų metų. O tiek vidutiniškai mes telefoną naudojame“, – pasakoja K.Wiensas. Jis tikina supratęs, kad, norėdamas išspręsti savo mažą problemą, galėjo prisidėti prie didžiosios problemos sprendimo. K.Wienso manymu, reikia rasti būdą, kaip artėti prie žiedinės ekonomikos. Daiktų taisymas, vyro teigimu, generuoja ekonominę vertę ir yra svarbus žiedinės ekonomikos elementas.
K.Wiensas sako esąs didelis „taisymo kavinių“ entuziastas. Pasak jo, tokių vietų yra visoje Europoje. Į „taisymo kavinę“ galima atsinešti kokį nors sugadintą daiktą, o žmonės ten padės susigaudyti, kaip jį pataisyti.
„Tai nuostabu, nes tai padaro technologijas mažiau mistifikuotas. „Taisymų kavinės“ sako, kad vienas dalykų, kurį žmonės atsineša dažniausiai, yra skrudintuvas. Dažniausiai jame tereikia užfiksuoti spyruoklę, ir tai nėra labai sunku, bet kiek iš mūsų yra išardę skrudintuvą? Atsineši jį į kavinę, jie tarsi suteikia leidimą mąstyti. O tavo skrudintuvas vis tiek jau sugedęs, tai ką prarasi?“ – klausia K.Wiensas.
Paklaustas, ar pačios įmonės pakankamai skatina vartotojus taisyti daiktus, ar vis dėlto daro taip, kad kuo daugiau jų būtų gaminama naujų, K.Wiensas sako, kai kai kurios įmonės tikrai pasistengia, ypač jei perki kokybišką elektros įrankį. Vis dėlto, jo nuomone, elektronikos įmonės yra labai priešiškos žiedinei ekonomikai. „Ne visos, žinoma. Yra ir tokių, kurios pateikia instrukcijas. Tačiau kai kurios praranda galimybę geriau išnaudoti resursus bei padaryti paslaugą savo klientams, pasiūlydami alternatyvą naujo produkto pirkimui“, – sako K.Wiensas.
Jis teigia nemanąs, kad yra priežasčių, kodėl produktai neturėtų būt gaminami taip, kad juos būtų galima ilgiau naudoti. Tačiau, K.Wienso žodžiais, reikia grįžti į būseną, kai vėl mokėtume viską pataisyti, pasiūti. O tai, vyro įsitikinimu, užtruks. „Mūsų tėvai juk siūti mokėjo, tik mus pamiršo išmokyti“, – priduria K.Wiensas. Mokėjimas siūti, žinoma, priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Kai kuriose šalyse mokėti siūti yra vis dar įprasta.
„Greitos mados“ paskata: pirkti, pirkti, pirkti
Michaelas Lennas yra asociacijos, atstovaujančios socialinėms įmonėms, kurios suteikia taisymo, perdirbimo, pakartotinio panaudojimo darbų žmonėms, nutolusiems nuo darbo rinkos, atstovas.
Anot jo, iš aplinkosaugos požiūrio, yra ypač gerai tiesiogiai vėl panaudoti audinius, drauge kuriant darbo vietas. Tačiau jis pasigenda teisinio reguliavimo. Esą dabar Europos Sąjunga (ES) du skirtingus dalykus – pakartotinį panaudojimą ir perdirbimą – yra suplakusi į vieną dokumentą.
„Šie du dalykai – visiškai skirtingi, todėl nėra prasmės turėti vieną bendrą užsibrėžtą tikslą. Mes norėtume atskirų. Tokie, pavyzdžiui, yra Flandrijoje, Belgijoje – 5 kilogramai iš naujo panaudojamos medžiagos žmogui iki 2015 metų. Drauge siekiama sukurti 3 tūkst. darbo vietų“, – pasakoja M.Lennas. Anot jo, pastebima, kad yra vis daugiau kliūčių taisyti produktus, jie tampa vis mažiau patvarūs, pavyzdžiui, audiniai – esi priverstas juos dažniau išmesti, nes jie deformuojasi.
Yra vis daugiau kliūčių taisyti produktus, jie tampa vis mažiau patvarūs, pavyzdžiui, audiniai – esi priverstas juos dažniau išmesti, nes jie deformuojasi.
„Maždaug tūkstantmečių sankirtoje buvo didžiulis masiškai pagamintų prekių antplūdis už ypač mažą kainą. O juk nedidelės kainos reiškia, kad ir būdas, kuriuo juos gamini (chemikalai, procesai), taip pat ne patys saugiausi tiems, kurie su tais produktais dirba. Ir galiausiai audinys nebe toks patvarus. „Greitos mados“ antplūdis lemia tai, kad tu tiesiog perki, perki, perki“, – sako M.Lennas.
Ką daryti žmonėms – bent jau tiems, kurie tiki, kad jų veiksmai gali prisidėti prie gamtos švarinimo ir klimato kaitos poveikio mažinimo?
C.Rhoades, įmonės, ieškančios efektyvių sąnaudų sprendimų tekstilėje, atstovė sako, kad, norint sukurti uždaro ciklo modelį, pagal kurį iš seno megztinio ištrauktas poliesteris būtų konkurencingas, reikia ir klientų aktyvumo. „Reikia, kad klientai prašytų įmonių keisti savo praktiką, o drauge ir patys suvoktų – nusipirkau šį daiktą ir siųsiu jį atgal, kai jo jau nebenaudosiu. Būkite kūrybingi, sukurkite dar didesnę seno produkto vertę, naudokite egzistuojančius resursus. Aplinkai tai – pats teigiamiausias kelias. Ir jei produktas baigia savo dienas ir nebegali būti vėl panaudojamas, raskime visi būdą panaudoti jį vėl, kad resursai būtų išskaidyti ir paversti į naujus drabužius“, – sako C.Rhoades.
M.Lennas mano, kad rodyti žmonėms, ką jie patys gali pakeisti, reikštų labai daug. „Baltijos šalyse ypač populiarios valymo dienos, žmonės patys dirba ir taip geriau suvokia, kad nereikia šiukšlinti. Taip pat ir su taisymu – jei leidi žmonėm taisyti savo pačių daiktus, suteiki jiems galimybę suprasti, kad jie gali būt kūrybingi“, – sako M.Lennas.
Jo nuomone, svarbu, kad žmonės suprastų vietinės ekonomikos veikimą ir kaip patys gali dalyvauti pokyčiuose. O valdžia, anot M.Lennas, turėtų remti iniciatyvas, tokias kaip valymo akcijos.
Kadenciją baigiantis aplinkosaugos komisaras Janezas Potočnikas sako, kad aplinkos resursų taupymas per dizaino, mados industriją – kol kas tik pradžia. Bet ėjimas žiedinės ekonomikos link, pasak jo, neišvengiamas. „Mados industrija iš esmės nuolat ieško kažko naujo ir kitokio, nes kitu atveju tai – nemadinga. Ir manau, kad jei jie nori, jog mados industrija ir toliau išliktų madinga ribotų išteklių pasaulyje, reikia vėl ir vėl iš naujo panaudoti tuos išteklius. Kitu atveju, jie eis prieš srovę, kuri neišvengiama. Supratau, kad mados industrija tą supranta ir stengiasi, tačiau, žinoma, dabar tik pradžia“, – teigia J.Potočnikas.
Vis dėlto, nepaisant Europos institucijų entuziazmo, kai jos siekia atliekų perdirbimo ar klimato kaitos tikslų, yra ir argumentų, kad ne visais atvejais perdirbimas reiškia mažesnes sąnaudas.
Be to, užkulisiuose kalbama ir apie tai, kad bendras susidomėjimas aplinkosaugos, klimato klausimais, nors jį sunku išmatuoti, akivaizdžiai mažėja. Pavyzdžiui, po Kopenhagos susitikimo nė viena kasmetinė klimato kaitos konferencija nebesulaukė tiek dėmesio. Tačiau ir tai nereiškia, kad susirūpinimas sveika, švaria aplinka turi kur nors išnykti. Todėl tiems, kuriems rūpi, niekada nevėlu vietoj naujo drabužio madingai persisiūti seną ar iš senos kėdės pasigaminti madingą baldą, kuriam, pasakytų aplinkosaugininkai, neprireiks kirsti naujo medžio.
