Belina Raffy tvarumu pradėjo domėtis prieš beveik du dešimtmečius – tada, kai apie tai dar buvo kalbama puse lūpų. Prestižines mokslo įstaigas baigusi ir solidų darbą turėjusi konsultantė pirmą sukrėtimą patyrė, pažiūrėjusi filmą „Nepatogi tiesa“. Tiesa, tada ją nuvylė tonas, kuriuo kalbėjo aktyvistai.
Suderinusi su išbandytu stand-up‘o žanru, pasitelkusi komiškus elementus, Belina Raffy apie svarbius dalykus ėmė kalbėti visai kitaip, nei buvo įprasta. Interviu su ja – kodėl svarbu pastebėti teigiamus dalykus, juoktis ir vykdyti projektus, kurie būtų ne patogūs organizacijos rinkodaros skyriui, o turėtų realų poveikį.
– Atrodytų, tvarumo tema tapo aktuali pakankamai neseniai, bet turite solidžią patirtį šioje srityje. Kaip susidomėjote tvarumu?
– Pradėsiu nuo to, kad užaugau žaisdama miškuose. O pirmasis mano tikras darbas buvo vadovauti IT projektams pasauliniame banke. Darbas buvo gana nykus, norėjau pakelti sau ūpą, todėl būtent tada pirmą kartą išbandžiau improvizacijos ir stand-up komedijos žanrą. Tačiau darbe visvien jaučiausi kaip miško fėja, uždaryta siaubingoje mašinoje, nors ir su maloniais žmonėmis. Tam tikra prasme, taip ir buvo.
Tuo metu viena iš mano užduočių buvo pasiruošti 2000-ųjų atėjimui (angl. Y2k). Ėmėmės iki tol nespręsto, itin kompleksiško iššūkio, o mūsų darbo grupė buvo akivaizdžiai per maža. Vienu metu 4 iš 5 vadovų buvo pasiėmę atostogas dėl streso. Vėlgi, kad nukreipčiau savo mintis, pradėjau studijuoti verslo magistro programoje.
Pasirodė, kad studijuoju kartu su vienais geriausių improvizuotojų pasaulyje. Jie troško, kad organizacijose būtų gerųjų praktikų ir iškilių protų, kurie spręstų pačius sudėtingiausius uždavinius, nebijotų netikėtumų, į darbą žvelgtų kūrybiškai.
Vėliau, jau pati kurdama kūrybiškumo ugdymo dirbtuves, vis stipriau jaučiau, kad tvarumas turėtų būti visų inovacijų varomasis variklis. Tada tai dar nebuvo įprasta. Pavyzdžiui, kartą man buvo pasakyta, kad kūrybinėse dirbtuvėse negaliu vartoti žodžio iš T raidės, nes tvarumas nėra pagrindinių studijų dalis – tai yra pasirenkamas kursas.
– Kokius tvarumo komunikacijos trūkumus įžvelgėte tuo metu?
– Mačiau, kad į į tvarumo klausimus įsitraukę žmonės komunikuoja piktai, neįkvepiančiai, o bendrovės į tvarumą žvelgia kaip į linijinį procesą, tarsi tai būtų konvejeris.
Netrukus išėjo buvusio JAV viceprezidento Al Gore’o filmas „Nepatogi tiesa“. Pažiūrėjusi jį, supratau, kad mano instinktyvus noras yra it „Mad Max“ tipo apokalipsėje sėsti už šarvuoto „Hummer“ vairo ir lėkti apsipirkti, kol dar yra prekių parduotuvėse. Tikrai supratau, kad gresia pavojus. Tačiau svarbu buvo ne tik tai, ką jis sakė, bet ir ko jis neperteikė. Tiesiog, kaip tvarumas buvo komunikuojamas tada, neatitiko žmonijos ir Žemės poreikių.
Tos žinios vertė mus susigūžti, persijungti į driežo smegenėles su funkcija „kovok arba bėk“. Tačiau mums, kaip vienai iš planetos rūšių, reikėjo bendradarbiauti labiau nei bet kada. Pradėjau dirbti su tvarumo profesionalais, mokslininkais ir bendrovėmis, mokiau juos improvizacijos – būdų, kaip grėsmingos situacijos akivaizdoje būti dosniu, bendradarbiaujančiu ir sugebančiu išlaviruoti sudėtingomis sąlygomis.
– Tvarumas, darnaus vystymosi tikslai, ESG standartus atitinkančios investicijos yra dažnai aptariamos temos. Skamba rimtai. Kodėl pasirinkote komedijos žanrą informuoti ir edukuoti žmones?
– Taip, tai rimtos temos. Kažkuriuo metu suvokiau, kokią įtaką man turi tokios TV laidos kaip „The Daily Show“ su Trevoru Noah. Bežiūrėdama ją, galėjau suprasti sudėtingus pasaulio įvykius, nes tai yra pateikiama lengvai. Tai visiškai kitoks pateikimas, nei anksčiau tą darė tvarumo entuziastai. Pavyzdžiui, „Nepatogioje tiesoje“ buvo pasitelkti sausi, bauginantys faktai. Kiti paprasčiausiai rėkdavo ant potencialių sąjungininkų. Rimtai, prieš kurį laiką taip darė beveik visi aktyvistai.
Pradėjau su tvarumu susijusius stand-up’us, nes norėjau padėti klientams, kurie imdavosi spręsti sunkius socialinius ir aplinkosauginius klausimus. Be to, kai mes sąmoningai improvizuojame, sužinome daugiau apie pačius save, aplinkinius bei aplinką. Mokiau ir tvarumo konsultantus šių dalykų.
Kol neišmoksime pastebėti teigiamų dalykų, sudeginsime save pastebėdami vien neigiamus. Todėl komedija, ypač mano praktikuojama švelni jos forma, padeda pamatyti šviesą tunelio gale. Ir padeda suvirškinti faktus bei sudėtingą informaciją, kartu nebijoti reflektuoti apie mūsų pačių elgesį.
Kol neišmoksime pastebėti teigiamų dalykų, sudeginsime save pastebėdami vien neigiamus.
– Kokie tvarumo, ir ypač tvarių investicijų, iššūkiai šiuo metu yra aktualiausi?
– Galėčiau išskirti tris problemas. Pirma, priimami sprendimai nėra apgalvoti holistiškai ir nepakankamai siejami su kontekstu. Antra, ieškoma greito sprendimo, kuris vėliau galėtų būti pritaikytas plačiau – tai yra per primityvu ir gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Ir trečia, nereikėtų manyti, kad kompleksinės problemos gali būti išspręstos konvejeriniu, mechaniniu būdu.
– Kas per ilgametę patirtį tvarumo komunikacijoje kėlė daugiausia iššūkių ir kas buvo įdomiausia?
– Viena dažniausių problemų yra tai, kad svarbias pozicijas užimantys žmonės palieka darbovietę dėl to, kad jos per lėtai juda link tvarių inovacijų. Vienas paskutinių atvejų buvo žmogus, atsisakęs tvarumo departamento vadovo pozicijos vienoje iš didžiausių pasaulyje konsultacijų agentūrų. Taip agentūra neteko ir svarbaus balso, novatoriško mąstymo inovacijų sferoje.
Kiekvieną kartą, kai darau stand-up’ą apie tvarumą, jaučiu, kad tai yra įdomiausia ir gražiausia dovana, kurią galėjau gauti gyvenime. Taip aš galiu suvienyti protingus, mielus žmones su skirtinga socialine patirtimi, kilusius iš skirtingų šalių. Idėjos, kylančios jiems mano pasirodymo metu, išties būna unikalios. Ir tų idėjų derinys visada įkvepia. Kaip taisyklė, po to šie žmonės užmezga gerus santykius, tampa draugais. Po pasirodymų žmonių bendravimas pasikeičia, jis tampa žmogiškesniu, įtraukiančiu, stipresniu. Visą kursą esu pravedusi 35 kartus, internetu ir gyvai 10-yje šalių.
Beje, metų metus norėjau perteikti juoką, meilę ir teisybę apie tvarumo iššūkius pačioje Rusijos širdyje. Balandį turėjo prasidėti personalizuotas kursas internetu devynioms tvarumo profesionalėms iš Maskvos, kuris būtų pasibaigęs mano gyvu pasirodymu šio miesto komedijos klube. Tačiau įvyko ši siaubinga beprotystė ir kursas optimistiškai atidėtas iki rugsėjo. Sustabdyti numatytą kursą buvo itin sunku psichologiškai, nes moterys labai siekia socialinių ir aplinkosauginių pokyčių. Tačiau dabar jos net negali pasakyti žodžio „karas“. Didžiulė bėda ir tame, kad mes negalime daryti klimatui palankių pokyčių karo zonoje.
– Dirbote su didelėmis bendrovėmis ir įvairiomis organizacijomis. Kaip ilgainiui keitėsi jų požiūris į veiklos tvarumą?
– Atsakysiu į šį klausimą chronologine tvarka. Organizacijos sakė:
– Tai ne mūsų problema;
– Mes to nedarėme (turima omenyje blogos praktikos – vert. past.);
– Gerai, gal ir darėme, bet dabar esame daug geresni;
– Mes darome daug nuostabių dalykų;
– O va, dabar mes išties darome daug nuostabių dalykų, ne tik kalbame apie juos;
– Mums reikia iš esmės apsvarstyti, kaip mes viską darome.
– Kokias tvarumo tendencijas matote šiuo metu?
– Aš neseku tendencijų. Domiuosi tvariomis inovacijomis, kurios daro realų poveikį. Tokiomis, kurios sukuria sąlygas klestėti žmonėms ir planetai. Ne tomis, kurios labiausiai priimtinos rinkodaros skyriui. Pavyzdžiui, inovacija, kuri man labai patinka, yra „INGA Foundation“. Įvairiose pasaulio šalyse šis projektas iš skurdo ištraukė 420 šeimų, aprūpino jas maistu, užkirto kelią atogrąžų miškų niokojimui, užtikrino šių šeimų tvarų ūkininkavimo būdą, pasodino apie 5 mln. medžių, prisidėjo prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir apželdino visiškai suniokotus žemės plotus. Šiose žemėse netgi ištrykšta nauji vandens šaltiniai.
Toks holistinis projektas smarkiai pralenkia gerų ketinimų turinčius ir gerai finansuojamus projektus, kuriuose tiesiog iš dronų barstomos sėklos, turinčios virsti medžiais. Tikslas yra atgaivinti iškirstus žemės plotus, tačiau šios sėklos viso labo pamaitina laimingus paukštukus ir voveraites.
