Pavelas Antonovas, žurnalistas ir žiniasklaidos mokymų vadovas, rašantis aplinkosaugos, žmogaus teisių ir politikos temomis, pabrėžia, kad branduolinės energetikos lobistai yra labai įtakingi visoje Europoje. Politikai yra korumpuoti, o nepriklausomų žurnalistų, kuriems į nugaras nešnopuoja energetikos milžinai, yra labai mažai, jų balsai tylūs
– Pasisakote už ar prieš branduolinę energetiką? – 15min.lt paklausė Pavelo.
– Tai energijos šaltinis, kurio saugumo, patikimumo dar niekas neįrodė. Nemanau, kad technologija yra taip pat saugi. Manau, branduolinė energetika nėra pats geriausias pasirinkimas, ypač turint omenyje branduolinių atliekų saugojimo problemą, urano gavybą.
Bet kaip žurnalistas aš manau, kad būtina diskutuoti apie atominę energetiką pasitelkiant argumentus ir faktus, tik taip galima priimti tinkamą sprendimą. Visgi faktai kol kas kalba atominės energetikos nenaudai.
– Taigi jūs manote, kad silpniausias branduolinės energetikos aspektas – saugumas?
– Aš esu įsitikinęs, kad silpniausias momentas tokiose šalyse kaip Bulgarija yra tai, kad branduolinių projektų kontrolė išslysta iš visuomenės rankų ir demokratijos akiračio ir iš esmės viskas pasikeičia visuomenės nenaudai. Daugelyje šalių branduolinės energetikos lobistai daro labai didelę įtaką politikams, klesti korupcija, plaunamos biudžeto lėšos. Tačiau aišku, saugumas, į ką dar kartą privertė atkreipti dėmesį Fukušima, yra labai opus klausimas.
– Pagrindinis Lietuvos argumentas už naują atominę elektrinę yra energetinė nepriklausomybė. Ir net jeigu elektros kainos nebus tokios mažos, kaip prognozuojama, aš sutikčiau mokėti brangiau už elektrą, jei taptume mažiau priklausomi nuo Rusijos. Kaip manote, ar Lietuvai reikėtų aklai siekti šio politinio tikslo, į ką dar turėtume atsižvelgti?
– Aišku, tai yra svarbus klausimas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Vakarų pasaulis jaučiasi pažeidžiamas, kai daug energijos importuojama iš šalių, kur demokratijos nėra arba ji labai silpna. Aš manau, kad mūsų politikai turėtų priimti labai argumentuotus sprendimus, kaip ir kur investuoti šiuos pinigus, kuriuos jūs esate pasiryžę sumokėti už nepriklausomybę. Nesu tikras, kad branduolinė energetika yra vienintelis kelias. Priešingai, yra ir kitų pasirinkimų, pavyzdžiui, atsinaujinantys šaltiniai, kuriuos galima svarstyti. Branduolinių reaktorių projektai visuomet yra milžiniški, jie siurbia žmonių pinigus ir palieka mažai lėšų alternatyvoms.
– Lietuvoje egzistuoja dvi labai kategoriškos nuomonės branduolinės energetikos atžvilgiu – už ir prieš. Tačiau jokia argumentuota diskusija nevyksta. Viešojoje erdvėje mėtomasi kaltinimais, kurie nėra grindžiami faktais. Ar ši problema egzistuoja ir kitur?
– Taip, dvi konkuruojančios pusės ir kitur tiesiog stengiasi viena kitą užgožti. Bulgarijoje buvo labai panaši situacija. Išskyrus kelis analitikus ir žiniasklaidos priemones, kurios sakė, kad neprieštarauja branduolinei energetikai, tačiau prašė įrodymo, kad ji iš tiesų pats geriausias pasirinkimas. Iki dabar Bulgarijoje niekas jokiais faktais ar dokumentais nepagrindė teiginio, kad branduolinė energetika yra geriausias pasirinkimas. Buvo tik propaganda, bet jokių faktų. Įrodymų nebuvimas ir nužudė atominės jėgainės, kurią Bulgarija ketino statyti Beleno mieste, projektą.
– Kaip jūs, kaip žurnalistas, randate patikimų pašnekovų? Lietuvoje tokių yra vienetai, už visų kitų galima įtarti stovint didesnes interesų grupes.
– Ši problema ir mane gąsdina labiausiai. Valdžios institucijose šis valdžios ir didelių pinigų derinys kelia didelį spaudimą. Netgi dauguma mokslininkų manipuliuoja informacija, ir tik nedaugelis ryžtasi veikti nepriklausomai.
Patys žurnalistai neretai turi šokti pagal žiniasklaidos priemonės savininkų dūdelę. Bulgarijoje tai labai aiški tendencija, nesunku suprasti, kurie žiniasklaidos savininkai yra finansuojami energetikos kompanijų.
– Kokią įtaką daro korumpuoti žurnalistai visuomenės nuomonei apie atominę energetiką?
– Bulgarijoje atlikau tyrimą 1997–1998 metais. Tada Belene branduolinis projektas buvo įšaldytas, bet veikė kitas atominis reaktorius, taigi pajamos iš to būdavo didelės. Išsiaiškinau, kad 75 proc. informacijos apie branduolinę energetiką buvo tik teigiama. Netgi visuomenės palaikymas tuo metu buvo mažesnis – mažiau nei 50 proc. gyventojų palaikė atominę energetiką. Apie 2007 metus pritariančiųjų dalis visuomenėje išaugo iki 75 proc. Labai gaila dėl tokios situacijos, nes nepriklausoma žurnalistika yra vienas pagrindinių liberalios demokratijos pagrindų. Gerai, kad jūs Lietuvoje turite gerų žurnalistų, kurie vis dar gali dirbti nepriklausomai.
– Tačiau, aš manau, kad nepriklausomų žurnalistų balsai, kaip ir analitiniai straipsniai, lieka kažkur šešėlyje, o geriau išgirstami yra neargumentuoti argumentai, propaganda...
– Taip, tai tiesa. Bet taip yra kiekvienoje šalyje, kur veikia branduolinės energetikos lobistai. Negaliu būti optimistas, bet reikia pasidžiaugti, kad mes gyvename laikais, kai egzistuoja internetas, pasiekiama užsienio žiniasklaida. Žmonėmis jau nebe taip lengva manipuliuoti kaip prieš dešimt metų. Situacija nėra beviltiška.
– Kaip ir minėjau, Lietuvoje tvyro dvi nuotaikos – už ir prieš. Jeigu žurnalistas kritikuoja atominę elektrinę, jis iškart yra tautos priešas, nes jam mat nesvarbi šalies energetinė nepriklausomybė. Kaip yra kitose šalyse ir kada pagaliau nustosime matyti Rusiją kaip piktą mešką?
– Buvusiose sovietinėse šalyse situacija yra blogesnė. Raginčiau žmonės vertinti viską šiek tiek kruopščiau. Jei norime būti savarankiški, tai nereiškia, kad turime priešintis Rusijai. Kai tik išgirstu tokį argumentą, iš karto pasidarau įtarus ir klausiu žmonių – už ką tu kalbi, kieno nepriklausomybę tai reikš? Mano, kaip piliečio, ar tavo, nes tau už tai mokama?
Rusija nėra monstras. Pastarieji rinkimai parodė, kad Rusija keičiasi. O mes savo pavyzdžiais galime parodyti, kad galima gyventi geriau.
Pavelas Antonovas, Lietuvoje svečiavęsis Viešosios įstaigos „Transparency International“ kvietimu, yra žurnalistas ir žiniasklaidos mokymų vadovas, rašantis aplinkosaugos, žmogaus teisių ir politikos temomis. P.Antonovas yra Regioninio aplinkosaugos centro Vidurio ir Rytų Europai (angl. Regional Environmental Centre for Central and Eastern Europe) portalo „Green Horizon“ vyriausiasis redaktorius, taip pat jis bendradarbiauja su pilietinės žurnalistikos tinklaraščiu Georeporter.info.
2000 metais P.Antonovo rengti TV reportažai apie viešosios nuomonės manipuliacijas atominės energetikos tema Bulgarijoje buvo nominuoti Europos jaunojo aplinkos žurnalisto apdovanojimui Paryžiuje. 2007 metais jo ir Didžiosios Britanijos leidinio „The Guardian“ žurnalisto Paulo Browno straipsnis apie atominės energijos atsinaujinimą Vidurio ir Rytų Europoje buvo publikuotas Vengrijos leidinyje „AzElemz.” (liet. „Analitikas”).
P.Antonovas kuria dokumentines TV laidas apie gamtos apsaugą, pilietinę visuomenę, politiką ir įvairių mažumų grupes Bulgarijoje bei Europoje.
Jis dirbo politikos naujienų korespondentu pirmajame privačiame Bulgarijos televizijos kanale Nova TV. 1998 metais P. Antonovas buvo vienas iš aplinkosaugos portalo BlueLink.net įkūrėjų.
2010 metais savaitraštis „Capital“ išrinko P.Antonovą į aktyviausių pilietiškumo skatintojų dešimtuką Bulgarijoje.
Šiuo metu P.Antonovas rašo daktaro disertaciją Atvirajame universitete (angl. Open University) Didžiojoje Britanijoje. Jo akademiniai interesai – aplinkos apsaugos vaizdavimas žiniasklaidoje, žiniasklaidos manipuliacijos apie atominę energetiką Bulgarijoje, ekonomikos įtaką žurnalistikai, pilietinei visuomenei ir demokratijai posocialistinėse šalyse.
