Apie studijų pasirinkimą, jaunuolių motyvaciją ir savęs pažinimą ir kalbamės su Gintare Aldonyte.
– Ar dažnai tenka bendrauti su moksleiviais karjeros pasirinkimo klausimais, juos konsultuoti?
– Dažniausiai dirbu su studentais, studijuojančiais ISM universitete, nes toks yra mano tiesioginis darbas. Su moksleiviais tenka susitikti įvairiuose projektuose, tokiuose kaip „Kam to reikia?!“ arba panašiuose.
– Kada moksleiviams reikėtų apsispręsti dėl specialybės?
– Manau, kad apie tai pradėti galvoti niekuomet ne per anksti. Esu turėjusi seminarų su šeštokais ir septintokais ir tikiu, kad jie pilnai gali pradėti planuoti savo ateitį ir po truputį kreipti save tam tikra linkme. Per ilgesnį laiką jauni žmonės gali surinkti daugiau informacijos, apmąstyti galimas alternatyvas, pasikalbėti su galinčiais padėti ir pakonsultuoti žmonėmis. Taip pat, anksčiau pradėjęs apie tai galvoti jaunuolis gali pakeisti savo pasirinkimą, gal ir ne vieną kartą. Tai kaip bandymai ir klaidos – jos mums suteikia vertingų apmąstymų.
O jei žiūrėtume formaliau, tai svarbu pagalvoti prieš renkantis egzaminus, nes stojant į aukštąsias reikia tam tikrų egzaminų į tam tikras programas.
– Kokie klausimai dažniausiai kyla jaunuoliams, kai kalbama apie specialybės pasirinkimą ir karjeros planavimą?
– Lietuvoje tikriausiai nedaugelis jaunų žmonių investuoja pakankamai laiko į savęs paieškas ir pažinimą, ką turbūt galėtume vadinti karjeros planavimo pradžia. To nepadarius sunku pasirinkti norimą ir tinkančią specialybę, planuoti ir rinktis ateities veiklas.
Dažniausi klausimai, kylantys moksleiviams ir apskritai jauniems žmonėms – ar turėsiu darbą, jei studijuosiu vieną ar kitą specialybę ir ar tas darbas bus gerai apmokamas? Tokie klausimai nėra blogi, bet, mano nuomone, apie savo profesinę veiklą reikėtų pradėti galvoti kiek iš kitos pusės: kaip atrasti darbą, užsiėmimą ar veiklą, kuri leistų realizuoti savo gebėjimus, kompetencijas, interesus, teiktų malonumą, o tuo pačiu ir suteiktų finansinį saugumą.
– Kaip Jums atrodo, ar Lietuvos moksleiviai prieš stodami į universitetą yra linkę pakeliauti, užsiimti savanoriška veikla, kitaip ieškoti savęs?
– Tikrai nesuklysiu sakydama, kad, kaip ir supratimas, jog reikia studijuoti universitete, taip ir įsitikinimas, kad tai daryti reikia iš karto baigus mokyklą, yra vis dar populiarus.
Manau, kad tam įtakos turi ir mūsų švietimo sistema – bendrieji priėmimai į universitetus, stojimui naudojame egzaminų rezultatus, atskirų egzaminų stojant praktiškai nėra, tik labai specifinėse specialybėse. Sunku nuspėti, kaip bus po metų, ar vis dar galėsi įstoti, ar tavo galimybės nemažėja. Kita vertus, tikrai niekas to ir nepopuliarina arba jei tai daro, tai labai tyliai ir mažai.
Vėlgi, visur yra išimčių. Esu sutikusi keletą moksleivių, kurie pasirinko kitą kelią nei studijų, nors turėjo visas galimybes stoti į norimą specialybę.
– Kaip manote, kas daro didžiausią įtaką jaunuoliams renkantis specialybes?
– Tikrai dažnai jiems kyla klausimas apie atlyginimą, kurį galėtų gauti įgijęs vieną ar kitą specialybę. Manau, kad ir renkantis studijas, mokymosi programas šis motyvas būna ne paskutinėje vietoje. Tuo labiau, kad moksleivis renkasi ne vienas, dažnai įtakos jo apsisprendimui turi tėvai, mokytojai, vyresni broliai ar sesės, draugai.
Tačiau tikrai yra nemažai moksleivių, kurie stoja į taip vadinamas nepopuliarias specialybes, galbūt sunkiai susiejamas su gerai apmokamais darbais ar karjera. Vadinasi, būsimas atlyginimas nėra vienintelė, nors ir dažnai pasitaikanti, motyvacija renkantis profesiją.
– Kaip manote, su kokiais iššūkiais susiduria šiandieninė mokykla?
– Galiu nebent bendrai įvardinti keletą momentų – pasaulis nuolat ir labai greitai keičiasi, atsiranda vis daugiau galimybių ir pasirinkimų, o mes apie juos kartais tiesiog nieko nežinome. Mes rengiame specialistus ateities profesijoms, ateities darbui ar verslui. Jauni žmonės šioje srityje labai dažnai būna imlesni ir greitesni. Tai tikriausiai ir yra didžiausias iššūkis mums – spėti kartu su jais, vis dar gebėti būti jų patarėjais, mokytojais.
– Ką pati galite pasakyti apie savo darbą? Kuo gi iš tikrųjų užsiima universiteto Karjeros centro vadovė?
– Kadangi dirbu universitete, daugiausiai bendrauju su studentais ir, žinoma, su įmonėmis. Jei reikėtų pabandyti paprastai papasakoti apie savo darbą, pasakyčiau, kad bandau padėti studentams ir įmonėms sutikti vieniems kitus, studentams padėti geriau pažinti save, o tuo pačiu ir prisistatyti, įmonėms atrasti talentus, naujus komandos narius, praktikantus.
Konsultuoju studentus, kaip parašyti CV, kaip save pristatyti laiškuose, telefonu, pokalbyje, kas svarbu ir ką reikia akcentuoti, kaip parodyti savo gebėjimus, kompetencijas.
Visi jauni žmonės skirtingi ir kiekvienu atveju reikia padėti žmogui atrasti savo stipriąsias puses, savo išskirtinumą. Tuo pačiu padedame įmonėms – praktikų pasiūlymai, darbo pasiūlymai. Juos platiname, kviečiame studentus domėtis, aplikuoti. Organizuojame renginius – Karjeros dienas, paskaitas, susitikimus. Renginiuose studentai ir įmonės susitinka gyvai, gali betarpiškai pabendrauti, užmegzti naudingus kontaktus.
– Ar seniai dirbate šį darbą?
– Dirbu tikrai seniai, Karjeros centre pradėjau dirbti dar 2006 m. Nors metų praėjo gana daug, atsiranda vis naujų veiklų, naujų sričių, kur galiu save išbandyti, kur norisi dar kažką naujo padaryti ir sukurti, kur matau dar daug galimybių. Turbūt svarbiausia yra tai, kad dar neteko sau pasakyti – atsibodo, nebenoriu šio darbo, nebeturiu naujų idėjų. Sunkių dienų būna visiems, bet jos laikinos ir greitai praeina.
– Ar Jums buvo sunku pasirinkti savo profesiją?
– Vytauto Didžiojo universitete baigiau vadybos bakalauro, vėliau Vilniaus universitete įgijau vadybos magistro studijas. Taip pat jau dirbdama baigiau ISM Vadovų magistrantūros projektų valdymo programą.
Kai studijavau, tikrai nežinojau tiksliai, kad norėsiu dirbti tokį darbą, kokį dirbu šiandien. Kad norėsiu dirbti su žmonėmis, žinojau seniai. Studijas pagal tai pasirinkau ir nesuabejojau.
O dėl darbo su kuo pasikonsultuoti tuo metu nebuvo. Tad išbandžiau keletą sričių. Sakyčiau, kad mano studijos svarbios mano darbui, jos padėjo pagrindus, suvokimą. Galbūt ir netiesiogiai, bet tikrai nemažai ką panaudoju ir darbe. Dirbdama universitete ir toliau mokausi, ar tai būtų mokymai organizacijoje, ar išorėje, kasdien ko nors naujo mane išmoko ir studentai.
