Netrukus vienas iš Lietuvos mokinių, nusprendęs tapti Nerijaus „šešėliu“, galės savo akimis pamatyti, kaip iš tiesų atrodo vyriausiojo ekonomisto darbo diena. O skaitytojai šiame interviu pamatys neįprastą Nerijų Mačiulį – žmogų, kuris prisimena savo mokyklą bei laikus, kuomet turėjo apsispręsti dėl profesijos, ir geriausius patarimus, kuriais iki šiol kasdien vadovaujasi.
– Nerijau, minėjote, kad nuo dešimtos klasės mokėtės KTU Gimnazijoje. Ką galite papasakoti apie savo mokyklos laikus?
– Gimnazija man turėjo labai daug įtakos – mokiausi tarp vienų gabiausių Lietuvos moksleivių, aplink nuolat buvo žmonių, iš kurių buvo galima mokytis, į kuriuos buvo galima lygiuotis. Manau, kad mokymosi procese už mokytojus ir dėstytojus nemažiau svarbūs yra ir bendramoksliai, galintys skatinti arba slopinti mokymosi kultūrą. Pagal savo akademinius pasiekimus tarp bendraklasių turbūt buvau vidutinis, nors dauguma jų turbūt paprieštarautų – iki vidutinio man šiek tiek trūko (šypsosi).
Man buvo įdomūs beveik visi užsiėmimai, ypač informatika ir kūno kultūra – šiose pamokose prieš bendraklasius jaučiau aiškų konkurencinį pranašumą.
Man buvo įdomūs beveik visi užsiėmimai, ypač informatika ir kūno kultūra – šiose pamokose prieš bendraklasius jaučiau aiškų konkurencinį pranašumą. Kažkodėl įsiminiau, kad tarp klasių vykdavusiose krepšinio varžybose manoji per tris metus nelaimėjo nė vienų rungtynių – net tuomet, kai būdami dvyliktokai žaisdavome prieš dešimtokus. Štai tokie nuostabūs moksliukai buvo mano klasiokai – prioritetus matę tarptautinėse fizikos, matematikos ir informatikos olimpiadose, o ne fizinėse kančiose lakstant po krepšinio aikštelę.
Kaip ir valstybės, taip ir žmonės turi įžvelgti savo konkurencinius pranašumus ir juos tinkamai panaudoti. Be to, svarbu turėti ir aiškius prioritetus bei atsiminti, jog kai jų yra per daug, jie praranda prasmę, išnyksta.
– Apie kokią profesiją galvojote vaikystėje?
– Maždaug dešimtoje klasėje buvau nusprendęs studijuoti mediciną – gydytojo profesija man visuomet atrodė kilni ir svarbi. Tačiau vieną kartą etikos mokytoja mus švietimo tikslais nuvedė į morgą, pažiūrėti kaip atliekamas skrodimas. Patirtis man buvo šiek tiek per daug spalvinga, nusprendžiau, kad esu per silpnas studijuoti mediciną ir tapti chirurgu.
Jei galvojate, kad studijuodami biomediciną įgysite perspektyvią profesiją, tačiau negalite pasakyti kokių įgūdžių reikia šios srities specialistams ir ką jie daro kasdieniniame savo darbe, vėliau galite labai nusivilti.
Man labai patiko informatikos pamokos ir programavimas – tai mačiau kaip vieną iš realiausių savo tolimesnių studijų krypčių. Baigęs mokyklą įstojau į dvi studijų programas skirtinguose universitetuose – informatiką ir ekonomiką – ir turėjau apsispręsti, kurią rinktis. Pasirinkimas buvo labai sunkus, puikiai atsimenu, kaip paskutinę apsisprendimo dieną sėdėjau ant suolelio Kauno Laisvės alėjoje ir galvojau, į kurį universitetą nešti savo abituriento pažymėjimą bei kitus dokumentus. Jeigu šiandien vėl reikėtų priimti tokį sprendimą, turbūt būtų dar sunkiau, nes dominančių specialybių sąrašas būtų daug platesnis.
Nelengva duoti universalų patarimą, kaip pasirinkti studijų kryptį, tačiau tikiu, kad kiekvienam labai svarbu jausti susidomėjimą pasirenkama sritimi. Jei galvojate, kad studijuodami biomediciną įgysite perspektyvią profesiją, tačiau negalite pasakyti kokių įgūdžių reikia šios srities specialistams ir ką jie daro kasdieniniame savo darbe, vėliau galite labai nusivilti. Todėl džiugu, kad šiandien moksleiviai turi daug daugiau galimybių susipažinti su skirtingų profesijų atstovų darbu ir suprasti ar tai jiems yra patrauklus karjeros kelias.
– Ar galite papasakoti, kaip atrodė jūsų studijų metai?
– Universitetuose ekonomiką studijavau iš viso dešimt metų: nuo bakalauro iki doktorantūros studijų. Teko studijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir pagal mainų ir stažuočių programas Danijos bei Šveicarijos universitetuose. Tokia galimybė naudinga ne tik akademine prasme, bet ir labai praplečia akiratį. Dauguma Lietuvoje besimokančių studentų turi galimybių pagal įvairias mainų programas bent semestrą praleisti užsienio universitete – ta galimybe būtinai turėtų pasinaudoti.
Su kai kuriais žmonėmis, sutiktais studijų metų užsienyje, vis dar palaikau artimą kontaktą. Vienas iš jų, anksčiau dirbęs Ciuricho ir Niujorko universitetuose, su šeima nusprendė pagyventi Lietuvoje – bent metus dėstys ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Manau, kad šis pavyzdys gerai iliustruoja du labai svarbius dalykus – pirma, mokslas atveria daug kelių ir galimybių, antra, net ir labai daug galimybių turintys asmenys gali pasirinkti Lietuvą.
– O kaip atrodė jūsų profesinis gyvenimas po studijų?
– Dar doktorantūros studijų metu pradėjau dirbti ISM Vadybos ir ekonomikos universitete: dėsčiau paskaitas ir dirbau administracijoje. Apsigynęs daktaro disertaciją netrukus – maždaug po savaitės – tapau studijų dekanu ir šias pareigas ėjau tol, kol negavau pasiūlymo dirbti vyriausiuoju ekonomistu „Swedbank“.
Man labai patinka mokyti ir dalytis patirtimi, taip pat matyti susidomėjusius, kasdien tobulėjančius studentus.
Tačiau akademinės karjeros nenutraukiau – ir dabar stengiuosi rasti laiko dėstyti universitete. Man labai patinka mokyti ir dalytis patirtimi, taip pat matyti susidomėjusius, kasdien tobulėjančius studentus. Kurį laiką buvau ir Nacionalinės moksleivių akademijos ekonomikos sekcijos vadovas bei mokiau vaikus ekonomikos, tačiau šiuo metu, deja, tam nebeturiu laiko.
– Kaip atrodo jūsų darbas banke?
– Dirbti ekonomistu banke man yra labai įdomu, o apibūdinti vieną tipinę dieną būtų sunku – tokių būna gana mažai. Makroekonominių duomenų analizė ir prognozavimas ne kiekvienam gali atrodyti kaip svajonių užsiėmimas, tačiau skaičių ir faktų jūroje ieškoti neakivaizdžių dalykų yra ne tik sudėtingas, bet ir labai įdomus darbas.
Dažnai dalyvauju diskusijose ir darau pristatymus apie makroekonominę aplinką kolegoms, banko klientams, taip pat skaitau pranešimus įvairiose konferencijose. Lietuvoje dažnai lankosi Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo, kredito reitingų agentūrų ir kitų tarptautinių institucijų atstovai, kurie taip pat nori susitikti ir padiskutuoti apie Lietuvos ekonomines tendencijas, Vyriausybės ekonominę politiką, rizikas, kurias įžvelgiame Lietuvos vystimosi kelyje. Kartais tenka sudalyvauti ir Vyriausybės ar Ministerijų darbo grupėse, ieškant atsakymų į Lietuvai aktualius klausimus.
Bent kartais padarydami tai, ko bijome, galime labai praplėsti akiratį ir galimybes. Pavyzdžiui, aš bijojau vesti paskaitas ir kalbėti viešai – jei niekada nebūčiau to išdrįsęs, mano karjeros kelias būtų visai kitoks.
Atsakomybių įvairovė reikalauja ir labai įvairių įgūdžių, kai kurių iš jų pradėdamas dirbti banke beveik neturėjau. Tačiau tai labai dinamiškas ir pilnas iššūkių darbas, suteikiantis galimybę nuolat tobulėti. Tai man labiausiai ir patinka.
– Kokį geriausią patarimą esate gavęs?
– Kiekvieną dieną padaryk tai, ko bijai. Nepamenu, kur tokį patarimą išgirdau, turbūt perskaičiau kažkokioje knygoje. Galbūt daryti tai, ko bijai, kiekvieną dieną yra ir šiek tiek ekstremalu – vis tik baimė yra evoliucijos dėka įgytas savisaugos instinktas, padedantis neįsivelti į per daug pavojingas veiklas.
Tačiau bent kartais padarydami tai, ko bijome, galime labai praplėsti akiratį ir galimybes. Pavyzdžiui, aš bijojau vesti paskaitas ir kalbėti viešai – jei niekada nebūčiau to išdrįsęs, mano karjeros kelias būtų visai kitoks. Apskritai, išgirsti bei įsiklausyti į patarimus ir, ypač, kritiką, yra svarbi asmeninė savybė. Rekomenduoju kiekvienam ją ugdyti. Winstonas Churchillis yra pasakęs, kad fanatikas yra žmogus, negalintis pakeisti nuomonės ir nenorintis pakeisti temos. Aš manau, kad žmogus negalintis išgirsti kritikos ir nenorintis keistis dažniausiai turi dar daugiau problemų.
„Kam to reikia?!“ yra programa, prie kurios prisijungę suaugusieji visoje Lietuvoje padeda mokiniams sužinoti apie tai, ką jie dirba. Suaugusieji važiuoja į mokyklas pasakoti apie savo profesiją, priima mokinius į savo darbą vienai dienai „šešėliauti“ arba pasikviečia į ekskursiją į įmonę ar organizaciją pasižiūrėti, kaip ten vyksta darbai. Prieš trejus metus šią programą pradėjo „Swedbank“ ir „Omnitel“, o šiandien prie jos prisijungusios daugiau nei 200 įmonių bei 700 mokyklų. Visi, kuriems rūpi apgalvoti vaikų pasirinkimai, gali prisijungti prie „Kam to reikia?!“ internete, www.kamtoreikia.lt.
„Kam to reikia?!” skelbia šį interviu siekdami priminti, kad šalies mokiniai gali dalyvauti Šešėliavimo konkurse ir siųsti motyvacines žinutes iki balandžio 15 d. el.paštu info@kamtoreikia.lt! Laimėję vaikai turės progą praleisti dieną kartu su Nerijumi arba kitais iniciatyvos draugais: žymaus lietuviško drabužių mainų startuolio „Vinted“ įkūrėja Milda Mitkute, „Omnitel“ personalo vadove Živile Valeišiene arba „Brolis Semiconductors“ steigėjais broliais Vizbarais.
