Didžiausias Igorio laimikis – kumščio dydžio gintaras. Tačiau tokie dideli lietuviškojo aukso gabalai, 15min.lt pasakojo jis, yra retenybė.
„Dažniausiai „kimba“ mažiukai. Dideli gintarai ant kranto labai retai užsikabina – didesnius pagauname jūroje“, – pasakojo Igoris.
Laukia audrų ir uraganų
„Mes stebime vėją, bangų dydį, kryptį. Gintaras gaudomas ištisus metus, dieną naktį – bet kada gali jo būti. Dažniausiai gintarai renkami šviesiu paros metu, nes geriau matosi, kas darosi jūroje. Kai temsta, matosi tik tai, kas ant kranto ir arti bangose, o dienos metu, kai prašvinta, jau matome, kad dedasi ir toliau jūroje, ir stebime situaciją“, – apie gintarų paieškas pasakojo Igoris.
Kuo daugiau audrų, tuo didesnis laimikis laukia gintaro žvejų. Palankiausias metas ieškoti gintaro yra ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris.
„Vasarą jų yra mažiau, todėl ir tikimybė rasti gintaro yra mažesnė. Tiesiog nėra bangų, jos neišstumia gintarų. Kuo ilgiau banguoja, tuo geriau. Atsiranda srovės, kurios viską išjudina ir vėliau pristumia arčiau kranto gintarą“, – pasakojo Igoris.
Todėl Igoris mėgsta audras ir uraganus: „Kai lūžta medžiai, skraido stogai, tai mes sėdim namie ir džiaugiamės.“
Jis pasakojo, kad pastaruoju metu gintaro kainos augo, todėl atsirado ir daugiau gintaro žvejų.
„Tie, kurie laikė tinklą pasikabinę ant vinies ir retai važiuodavo prie jūros – tik tada, kai konkrečiai yra metimas kažkoks, tai dabar ir tie dažniau atvažiuoja pasigaudyt gintarų, juos parduoti ir taip užsidirbti“, – sakė Igoris.
Jis pats sužvejotų gintarų nepardavinėja – kolekcionuoja.
Kai azartas pagauna, brendame ir į bangas – jos ritasi per galvą. Šaltuoju paros metu sušąlam, sušlampam, sustingstam, bet adrenalinas šildo, – kalbėjo Igoris.
Šildo adrenalinas
Igoris pasakojo, kad valčių gintaro žvejai nenaudoja – apsirengę pagal sezoną, brenda į jūrą tiek, kiek leidžia bangos.
„Jeigu bangavimas nedidelis, eini toliau į jūrą, o šiaip pakrašty būni – ten, kur stumia bangos, toje vietoje ir būname. Bet, kai azartas pagauna, brendame ir į bangas – jos ritasi per galvą. Šaltuoju paros metu sušąlam, sušlampam, sustingstam, bet adrenalinas šildo. Jau nebekontroliuojam savęs“, – pasakojo Igoris.
Gintaro žvejyba kartais trunka ir visą dieną, kaip sako Igoris, jis trinasi prie jūros, vis stebėdamas oro sąlygas – bangas, vėjo kryptį.
„Jeigu keliose vietose gintarų mėto, tai tada stengiesi rasti tą vietą, kur galima pagauti didesnių gintarų. Kartais būni tik ryte, kai turi laiko, kartais naktį pabūni“, – pasakojo gintaro žvejas.
Igoriui taip patinka gintaro žūklė, kad prie jūros lekia vos laisvai progai pasitaikius.
„Miegi būna, prabundi, įsijungti orų prognozę, pasižiūri pro langą ir jauti, kad nesimiega, kad turi būti kažkur. Nors mes dažniausiai nuo jūros grįžtame tuščiomis. Bet jeigu yra nors maža tikimybė, sėdi ir važiuoji. Nors kitą kartą ir žinai, kad gal ir nieko nebus. Bet kartais galvoji, kad nieko nebus, o pasitaiko. Taigi, kol nenuvažiuosi prie jūros, nežinosi“, – pasakojo Igoris.
Iš pajūrio visada grįžta praturtėjęs
Laikas pajūryje niekada jam nenueina veltui.
„Ten bendrauji su gamta, eini pajūriu arda dviračiu važiuoji. Kopos, bangos, ošia jūra – gražu, smagu. Jeigu pasiseka, tai gerai, ne, tai bent gamtoj pabuvai, pasportavai“, – pasakojo Klaipėdoje gimęs Igoris, kurį prie Baltijos krantų traukia nuo pat vaikystės.
„Čia yra savotiškas ekstremalus sportas, kaip kitiems žvejyba, medžioklė. Man – gintarai. Liga tokia yra – gintarligė vadinasi. Aš ja susirgau vaikystėje ir sergu iki šiol, negaliu atsikratyti. Ir ačiū Dievui. Tai labai maloni liga. Yra, ką veikti, yra, apie ką svajoti – o gal rytoj pagausiu patį gražiausią, patį didžiausią, o gal jis bus kokios įdomios formos“, – kalbėjo Igoris.
Dalį rastų gintarų jis padovanoja savo ekskursijų apie gintarus dalyviams, kitus rodo kaip eksponatus.
Jeigu tik uraganų būtų dažniau, tai dažniau ir pasigaudytume. Sausio mėnesį papūtė gerai, tai ir to gintaro atsirado daugiau, – pasakojo gintaro žvejas.
„Visada parodau nešiojamą gintarų kolekciją, parodau, kaip atskirti tikrą nuo netikro, parodau skirtingas formas, spalvas, o tada keliaujame prie jūros pasitreniruoti“, – sakė vyras, pabrėžęs, kad gintarai yra ne galimybė užsidirbti, o jo gyvenimo būdas.
Igoris, išgirdęs klausimą, ar Baltijos jūroje gali baigtis gintarai, tik nusijuokė: „Čia jų bus amžinai – buvo ir bus. Jeigu tik uraganų būtų dažniau, tai dažniau ir pasigaudytume. Sausio mėnesį papūtė gerai, tai ir to gintaro atsirado daugiau. Po audros praeina kiek laiko, pradeda gintarų mažėt, kol vėl koks uraganas neateina arba labai stipri audra. Ir laukiam.“
